Kepsime greitpuodyje, bet prieš tai reikia mėsiukus apkepti. Keptuvėje su iki rūkimo įkaitusiu aliejumi apskrudiname visus gabaliukus. Dar ir „padažą“ paskui pasiruošiame iš svogūnų, morkų, česnako ir šoninės. Apkepame ir irgi sudedame į greitpuodį.

Kol puodas per ventilį spjaudo garus, ruošiame paprastą garnyrą. Šįkart tai kukurūzų polenta su rozmarinais. Viena stiklinė kukuruzų, viena stiklinė pieno ir penkios stiklinės vandens. Tik reikia neužmiršt maišyti. Pagardinome rozmarinais. Košei baigus virti, jau ir mėsa baiginėjo troškintis. Pateikdami dar apibarstėme kapotomis šviežiomis petražolėmis.

Mėsa itin minkšta, tiesiog plyšta nuo kauliukų. Daug „aviško“ skonio, puikiai dera su prieskoninga polenta. Derinome su sodriu ryškaus uogų skonio vynų iš pietų Ispanijos. Tikrai neblogai derėjo.

Šaunus penktadienio vakaras gavosi ir dar šaunesnis jo pratęsimas mieste

–> Facebook albumas <–

Mėsą vakuuminėse pakuotėse užmerkėme į šiltą vandenį, kad vėliau nereikėtų ilgai kepti. Kadangi kepsime ant keptuvės, tai kuo ilgiau mėsa praleis ant karšto paviršiaus, tuo didesnį perkepusios mėsos sluoksnį turėsime. Jautukui sušilus išlukštenome vakuumines pakuotes ir mėsą nusausinę apibarstėme druska bei pipirais.

Garnyras itin paprastas – aliejuje apskrudinti nago dydžio mikro svogūniukai, svieste apkepintos pak choi salotos bei nedidukės močiutės surinktos bulvikės, keptos orkaitėje.

Prieš kepant mėsą darsyk nusausinome ir po vieną gabalaitį guldėme į iki rūkimo įkaitusią keptuvę. Šiek tiek trūksta buitinėje dujinėje viryklėje galios, bet gabaliukai skrunda neblogai.

Gardžiausi ir sultingiausi pasirodė antrekotai. Minkšti, netąsūs ir kupini „jautieniškumo“, kuris itin gardžiai išreiškiamas sausai brandintoje mėsoje. Airiškas, visgi, pasirodė kiek sultingesnis ir ryškesnio skonio, nei Lietuviškasis, na bet jo ir kaina bene dvigubai didesnė… Bevalgant verda kalbos apie Lietuvoje užaugintos jautienos potencialą. Liutauras užsimena, kad pakabino bręsti keletą itin aukštos kokybės gabalų, kurių mėsa turėtų „nurungti“ užsieninę. Na, bus įdomu už mėnesio paskanauti ir išbandyti.

Prie mėsos derinome sodrų ir ryškų Monastrell uogų vyną iš pietų Ispanijos. Ar tai mėsos buvo daug, ar valgytojai ištroškė, bet du magnum dydžio buteliai tiesiog sprogte sprogo ir tada kibome į raudonuosius iš Bordo, Riochos bei Tosknos. Buvo išties smagu!

Ačiū Liutaurui Čeprackui už iniciatyvą ir nepamirštamas pamokas bei vakaro viešnioms už mus įkvepiančias šypsenas bei juoką.

–> Facebook albumas <–

Raudonajam mėsiškam padažui panaudojome brandintos jautienos faršą. Lydėm sviestą ir kepinom su miltais Bešamelio padažui. Susluoksniavom ir iškepėm. Prieš pat iškepant dar apdėliojom vyšniniais pomidoriukais ir finale papuošėm kvapnia baziliko šakele. Gardu, tik matyt faršą kiek per trumpai apkepinom, nes tekstūra ne itin patiko. Prieš apkepant paragavome – labai gardu! Bet paruošus padažą jautėsi tokie kieti gumulėliai. Kitąsyk kiek kitaip darysim.

Valgydami ragavome keletą vynų iš Bordeaux. Gavosi nedidukė horizontali degustacija, mat visi buvo 2009ųjų derliaus. Solidūs vynai. Dar jaunoki, bet paliko labai gerą įspūdį. Iš trijulės neabejotinai išsiskyrė Le Sirene de Giscours – sodrus, intensyvus, itin kompleksiško skonio.

–> Facebook albumas <–

Šio vakaro tema – Mėsa ir Merlot. Iš vyno spintos ištraukiami du solidžiai atrodantys buteliai. Abu iš Italijos. Abu iš Pietų. Abu maždaug dešimtmečio amžiaus. Abu Merlot. Abu itin gerai vertinamų gamintojų. Prie abiejų rankas prikišo garsusis Riccardo Cotarella. Bus velnioniškai įdomu! Perpilame vynus į dekanterius ir imamės ruošos. Pirmasis darbas – atkimšti Cava bei pripildyti taures burbulais. Nuotaika puiki, kvatojamės ir šypsomės.

Paprikas supjaustėme ir šiek tiek apvirėme pasūdytame vandenyje. Pripildėme grilių anglimis ir užkūrėme. Kol grilius kaito, susipjaustėme plonai cukiniją ir aptepėme riekeles alyvuogių aliejumi bei pagardinome prieskoniais. Mėsą apibarstėme druska. Nepraėjo nė 10 minučių, o žarijų kaitra jau viršijo lūkesčius. Pirmosios groteles išmėgino cukinijos. Šioms dailiai apskrudus sudėjome jas į indą ir aptarkavome kietuoju sūriu. Nuostabus garnyras, kuris drąsiai galėtų būt ir atskiras užkandis pats iš savęs. Paprikos apskrudo irgi išties greitai. Laikas mėsai. Nusausinome paviršių ir antrekotus sudėjome į kaitriausią griliaus zoną. Norime dailaus apskrudimo ir dūmų aromato. Na o galutinai mėsą baigsime kepti ant žemos temperatūros nustatytoje orkaitėje. Wow! Senai griliuje nerejėjome tokios kaitros. Skrunda žaibiškai! Dailiai apkepusius mėsiukus bei apskrudintas daržoves perkeliame į orkaitę. Toliau džiaugiamės burbuliuojančiu taurių turiniu ir aptarinėjam, kas gi mūsų laukia dekanteriuose. Beprotiškai smalsu!

Pirmasis į taures liejasi Falaseco Montiano 2003 – legendinių brolių, vyndarių-konsultantų, Riccardo ir Renzo Cotarello‘ų bendro šeimyninių projekto 100% Merlot uogų vynas. Derlius skintas tik nuo mažai derinčių itin senų vynmedžių. Po fermentacijos dar 12 mėnesių vynas praleidžia naujose Prancūziško ąžuolo statinėse. Spalva, kaip 11 metų vynui, gana tamsi, rodanti, kad vynas tikrai dar nesijaučia senas. Iš taurės pasitinka sirpių tamsiųjų uogų bei prieskonių aromatai. Solidus vynas. Taninai jau gerokai sušvelnėję, jaučiasi minerališkumos. Ilgas prieskoningas poskonis. Puikus vynas!

Patikriname steikus – iškepę. Traukiame lauk mėsą ir daržoves. Rezultas puikiai tinka prie vyno. Visi sėdintieji prie stalo mėgsta jautieną, tad sultingas antrekotas imamas doroti nedelsiant. Keptos daržovės puikiai papildo jautuką.

Pirmoms taurėms ištuštėjus siekiame antrojo dekanterio. Feudi di San Gregorio Patrimo 2004. Šią Kampanijos vyninę konsultuoja jau Riccardo Cotarella. Tai solidžiausias ir bene rečiausias vynas iš Feudi di San Gregorio. Nedidelį derlių duodančių itin koncentruoto skonio Merlot uogų vynas net 2 metus brandintas naujose Prancūziško ąžuolo statinėse. Spalva byloje, kad šis vynas – viso labo dar paaugliškoje stadijoje. Aromatas užburia: gervuogės, rūkytos slyvos, sirpūs serbentai, vanilė, kardamonas, oda. Skonis taipogi byloja apie didybę- taninų daug, bet šie jau kiek sušvelnėję. Tiesa, akivaizdu, kad dar bent dešimtmetis šiam vynui išeitų tik į naudą. Ypač didingas vynas. Skanaudami aptariame, kad šalia šiojo visiškai nepelnytai nublanksta Montiano…

Ištušėjus lėkštėms ir dekanteriams laikas desertui. Turime didelę silpnybę saldiesiems vynams. Chateau Dereszla 2004. Vengrija. Takaji Aszu 6 Puttonyos. Medaus, liepžiedžių ir sirpių vaisių aromatai pinasi su gaivia rūgštele. Gabalėlis sūrio su mėlynuoju pelėsiu ir taurė šio saldvynio – ak koks puikus nuostabaus vakaro finišas!

–> Facebook albumas <–

Užsisakėme trejetą kilogramų arklienos nugarinės. Norėjom išpjovos, bet neturėjo. Liūdnoka, bet kaip nors. Kadangi turėjome jau prieš tai patirties su šviežia arklienos nugarine, norėjosi šią kepti ne iš karto. Dar kelias savaites palaikėme vakuuminėje pakuotėje.

Pasikvietėme vakare draugų skanauti „mėsos“ (pasirodo, kad ne visiems arkliena skaniai skamba..). Mėsą apskrudinome ir pašovėme į ant žemos temperatūros nustatytą orkaitę. Garnyrui sumanėme paimprovizuoti avinžirnių tema. Mėgstame falafelius, bet sugalvojome kepti ne aliejuje, o vaflinėje, kad gautųsi tokie kaipo avinžirnių vafliai. Bulvytes apvirėme ir paskui pabaigėme kepti keptuvėje su rozmarinų šakelėmis. Avokadus sutrynėme ir pagardinome druska bei kitais prieskoniais. Virtas morkas sutrynėme kartu su apelsinais – bus gardi piurė prie mėsos. Dar suradome iš Rygos turgaus parsivežtų su prieskoniais marinuotų kopūstų lapelių. Mėsą kepėme iki centro temperatūra pasiekė 56C.

Ingredientai tikrai puikiai derėjo tarpusavy. Aplink švietė bent dešimt draugiškų šypsenų. Patiko net tiems, kurie niekad nemanė, kad galėtų valgyti arklieną. Tik vat išpjova būtų buvus kur kas minkštesnė.

Metas desertui! Kadangi mūsų namuose vis dar svečiavosi PacoJet įrenginys, tai negalėjom praleisti progos pasižaisti su ledais. Užsišaldėme cappuccino kavos (gardžios, iš NoSugar kavinės), ananasų bei mangų. Ananasų šerbetas gavosi puikus, mangų kiek per saldus, na o cappuccino šiek tiek per mažai saldus. Bet šiaip, kaip pirmą kart bandant pasižaist, iš tiesų neblogai. Į lėkštutes pritrupinome morengų ir sudėliojome šerbetų ritinėlius. Pagardinome baziliko lapeliu bei šlakeliu bazilikų aliejaus. Gardu!

–> Facebook albumas <–

Kažkaip susigriebėme, kad labai seniai antį begaminome, nors tai mums bene mėgstamiausias paukštukas. Prisma‘oje aptikome gražiai atrodančių krūtinėlių, kartu krepšelin įsimetėme morkų, mažų morkyčių, sviesto ir kinkanų (pagalvojome, kad prie anties turėtų tikti).

Anties krūtinėlės odeles peiliu šiek tiek įpjovėme ir apibarstėme druska. Užkaitėme virti morkas. Šioms išvirus sutrynėme kartu su sviestu ir įtarkuota apelsino žievele. Kaipo gerai, bet kažko lyg trūksta. Imbieras! Sutarkuojame nedidelį gabaliuką. Dabar jau išties gerai. Užkaitėme šilti orkaitę. Apie 70C. Mažąsias morkytes vos vos apvirėme, kad tik suminkštėtų. Apkepsime paskui. Krūtinėles gerai nusausinome ir po vieną sudėjome odele į apačią apskrudinimui į itin įkaitusią (bet sausą!) keptuvę. Sssszzzzssssttt – skrunda! Odelei parudavus verčiame: norime, kad apskrustų visas paviršius. Taip visus gabaliukus. Paskui šiuos pašovėme į orkaitę ir kepsime iki jų centras pasieks 56C.

Kai antis jau buvo bebaigianti kepti, apskrudinome mažąsias morkytes keptuvėje kartu su čiobreliais. Tą patį padarėme ir su baravykų gabaliukais, tik be čiobrelių. Šoninę sudėjome tarp popierinio rankšluosčio skiaučių ir apie 3 minutes prasukome mikrobangų krosnelėje. Tai bene paprasčiausias būdas gauti gardžią traškią šoninę! Termometro rodyklei ėmus rodyti 56C dar pasimatuojame temperatūra ir kituose gabaliukuose. Panašu, kad kepa tolygiai! Traukiame lauk ir užburbuliuojame juodųjų serbentų orą. Nepraeina nė kelios minutės, o 6 porcijos jau lėkštėse. Keli greiti spustelėjimai fotoaparatu ir skubame skanauti.

Anties mėsa rausva, neperkepusi. Puikiai dera su oranžiniu padažu. Traški šoninė ir juodųjų serbentų oras ne tik puikaus skonio, bet ir papildo patiekalą skirtingais tekstūriniais pojūčiais. Neįtikėtinai gerai suderėjo užskrudinta kinkano puselė ragaujama kartu su anties gabaliuku ir šiek tiek piurė! Draugai šypsosi. Prie stalo tylu tylu. Girdisi tik stalo įrankių dzinksėjimas į lėkštes bei taurių su Amarone dunksėjimas į stalą. Tik lėkštėms gerokai pratuštėjus pokalbis vėl tęsiamas. Buvo gardu!

Vos kompanijai ėmus garsiai svartyti deserto galimybę ant stalo atsidūrė dar šešetas lėkščių. Kelių minučių improvizacija sūrio pyrago tema. Ant lėkštučių patarkavome apelsino žievelės. Sudėjome sūrio pyrago gabalėlius. Šiek tiek žaliojo aliejaus. Kelios riekelės sirpaus raudonojo obuolio ir apelsino. Ir pabaigai iš močiutės sodo atsivežti itin saldūs nasturtų žiedai. Rezultatas viršijo lūkesčius!

–> Facebook albumas <–

Neseniai teko dalyvauti pretenzingoje vakarienėje, kur starterio pagrindinis komponentas buvo menkė. Rezultatu likome, švelniai tariant, nusivylę, tad netrukus pamėginome patys paimprovizuoti menkės tema. Paprastai, buitiškai be jokių (beveik) modernistinių gastrovingrybių.

Turėjome draugų Norvegijoje sužvejotos menkės, tik vat, šioji šaldymo kameroje jau ko ne metus praleidus. Bet, kodėl gi nepabandžius, ką nors iš jos išspaust. Padėjome atšilti. Per tą laiką užkaitėme virti morkas ir sutrynėme žaliuosius žirnelius. Į morkas prieš sutrinant dar įtarkavome imbiero bei įdėjome šiek tiek sviesto. Dėl geresnės tekstūros tiek į žirnelius, tiek ir į morkas įbėrėme po žiupsnelį santano gumos (xanthan gum – modernistinis tirštiklis veikiantis net ir šaltuose skysčiuose). Paskanavome – puikuma! Žuvį supjaustėme lygiais gabaliukais ir pamerkėme į druskos tirpalą. Mažuosius vyšninius pomidoriukus apliejome geru alyvuogių aliejumi ir pašovėme į orkaitę. Prieš kepimą menkę nusausinome ir vieną pusę aptepėme hoisin padažu. Keptuvėje apskrudinome tik tą apteptąją pusę. Paskui pašovėme į 70C orkaitę, kur per maždaug 10 minučių (spėjame) žuvis turėtų iškepti. Padažus indeliuose pamerkiame į karštą vonelę, kad sušiltų. Keptuvėje apskrudinome kreivabudes. Mėgstame šiuos grybus!

Serviravome paprastai – lėkštėje patepėme abiejų šiltų padažų, keliose vietose lėkštėje padėliojome kreivabudžių, ant jų po gabaliuką menkės apskrudusia pusele į viršų. Šalia padėjome kelis karštus pomidoriukus ir papuošėme šviežio baziliko lapeliais. Na ir keli sūkiai pipirų malūnėliu.

Skonis iš tiesų geras – žuvis minkšta, net būtų galima suabejoti dėl jos buvimo užšaldyta, mat ji sultinga. Padažai taipogi puikiai derėjo. Derinome su gaiviu Katalonišku baltuoju vynu. Gardu! Valgydami dar aptarėme, kad būtų galima prezentaciją lėkštėje šiek tiek pakeisti idant išgauti labiau „premium“ vaizdelį. Nors tai buvo visiška improvizacija iš to, ką suradome šaldytuve, bet rezultatu likome patenkinti.

–> Facebook albumas <–

Buvome suplanavę vakarieniauti mieste. Bet aplinkybėms staiga pasikeitus teko improvizuoti ir ruošti vakarienę namie. Iš to, kas buvo gūžtoje.
Šaldiklyje aptikome seeeenai pirktų didžiųjų krevečių (kiekviena bent po 200g), stalčiuje radome ryžių makaronų, o vaisių indely avokadą, figą bei cukiniją. Radome dar ir kelis mėtos lapelius (šiek tiek apdžiūvę, bet skonis geras) ir iš močiutės atsivežtų miniatiūrinių bulvyčių bei gardžių morkų, taip pat vieną baravyką ir kelis ridikėlius. Ghmmm….

Pradėjome nuo krevečių atšildymo ir pamarinavimo su juodųjų serbentų sultimis ir kuminu. Tada ėmėmės bulvyčių, kurias vos vos apvirėme ir pašovėme kepti orkaitėn. Avokadą sutrynėme kartu su mėtomis – bus gaivus padažas. Kol kas jokio finalinio patiekalo vaizdo, bet juk ką nors išgalvosim! Cukiniją apvirėme ir padarėme tokią kaipo košytę. Bulvėms baiginėjant kept imamės ryžių makaronų. Kadangi gurkšnojome arbatą (taip, ne vien vyną gurkšnojame!), tai nejučiom susigalvojom makaronus būtent arbatoje ir išvirti. Žalioji su ženšeniu ir jazminais bus kaip tik! Paskui aliejuje apskrudinam baravyko riekeles ir figą. Morką prasukome tokiu senoviniu daržovių pjaustuku, kur daro spirales ir irgi apkepėme. Atėjo laikas krevetėms. Nusausinome. Apkepėme karštame aliejuje. Atsargiai, kad tik neperkeptume, nes šios pataptų kietos ir tąsios. Rodos pavyko. Serviravome vienoje lėkštėje. Truputis šviežiai maltų juodųjų pipirų ir keli dosnūs šlakai skaisčiai žalio bazilikų aliejaus. Štai kas gavosi:

Improvizacijos veža!

P.S. pats gardžiausias kąsnis – krevetės galva! mmmmm….

Jau kuris laikas galvoje sukosi mintis padaryti vakaronę, kur prie bendro stalo susiburtų bendraminčių ratas: mėgstantys gerą vyną ir gardų maistą. Tad ėmėme ir susirentėme tokį: kiekvieno vakarienės dalyvio užduotis buvo atsinešti po magnum dydžio mėgstamo vyno butelį. Turėjome užsakę 2,5kg daugiau nei mėnesį sausai brandintą jaučio antrekotą. Buvo išties smagu!

–> Facebook albumas <–

Po distileriją mus vedžioja pats vadovas. Esame patys pirmieji lankytojai, kurie pamato ką tik pastatytus naujus distiliavimo puodus. Tad distilerija dabar laikinai neveikia. Įdomu, kad šioje miniatiūrinėje viskio šventovėje gaminami du kardinaliai skirtingi viskiai: Tobermory ir Ledaig. Pastarąjam naudojamas rūkytas salyklas iš Islay salos, tad viskis gaunasi ištoes sodraus dūminio charakterio. Tiesa, ne toks tiesmukas, kaip įprastai būna Islay saloje, bet kur kas vaisiškesnis ir kompleksiškesnis. Pagrindinis kaltininkas – neįprasti „S“ formos aukšti distiliavimo puodai. Kadangi mažoji distilerija turi tik vieną misos ruošimo indą, tad pirmus pusę metų gaminamas Tobermory viskis, tada kitą pusmetį gaminamas itin ryškaus durpinio charakterio Ledaig ir tada visa distilerija itin atidžiai plaunama tam, kad vėl būtų galima gaminti švelnesnio charakterio Tobermory. Degustacijos metu esame maloniai nustebinti vos prieš kelias dienas atsiradusios naujienos Tobermory 20YO. Itin ilgai besiskleidžiantis kompleksiškas viskis. Gaila, bet šiojo įsigyti bus galima tik pačioje distilerijoje. Ledaig 10YO ekspresija drąsiai petys į petį gali stovėti su Islay salos viskiais savo durpiškumu, tačiau šis turi kur kas daugiau, nei vien durpių skonį. Mėgaujamės.

Po degustacijos atsisveikiname su distilerija ir lipame į šalimais prieplaukoje stovinčius katerius – laukia ekskursiją po salos pakrantę iš vandens. Tobula! Skriejame su vėjaliu ir įdomesnėse vietose stabtelime, kur laivo kapitonas pasakoja apie matomus vaizdus. Užmatome ir prieš saulutę besišildančius ruonius. Vakaro saulė labai dailiai nutvieskia spalvingąjį miestelį.

Po vakarienės viešbutyje keliaujam į ko ne legendinį saloje esantį pubą MishNish. Daili, užvedanti vieta. Liejasi viskis, alus, kokteiliai ir kompanijos juokas. Apie grįžimą namo susimąstome tik barmenui įspėjus apie paskutinį šansą užsisakyti gėrimų, nes baras užsidaro…

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Whisky Academy. Deanston
Whisky Academy. Bunnahabhain
–>Whisky Academy. Tobermory