58C kiaulienos nugarinė / bulvių šimtalapis / blančiruoti vyšniniai pomidoriukai / salierų ir bulvių piure / rozmarininiai kriaušių rutuliukai / tamsiųjų uogų padažas / kinrožių daigai

Užsakinėdami mėsą gavome rekomendacijų paskanauti ir paršelio. Nepigus, bet susiviliojome. Gavę siuntinį stebimės – išties graži nugarinė. Geram pusdieniui pamerkėme į sūrimą su spanguolėmis ir vakare jau laukiame svečių.

Nuvalėme nugarinės kauliukus ir visą gabalą apskrudinome virš itin kaitrių žarijų. Nesibodėjome ir kelių ugnies liežuvių, besmaguriaujančių riebaliukais. Paskui gabalą pašovėme į apie 80C nustatytą orkaitę. Tikslios kepimo temperatūros čia nematavome, nes kepsime tol, kol pats gabaliukas peršils iki jo centras pasieks 58C. Ištraukus iš orkaitės ir padėjus mėsą „pailsėti“ prieš pjaustant tikėtina, kad dar kokis laipsniukas ir iš inercijos prisidės.

Garnyrui nieko mandro neplanavome – apkepinome vakar ruoštą bulvių šimtalapį, išsivirėme ir sutrynėme salierų ir bulvių piure. Taip pat išskobėme keletą apvalių kriaušės rutuliukų, katruos apkepinome svieste su rozmarinais. Blančiravome saują vyšninių pomidoriukų. Prie švelnios kiaulienos dažnai norisi kokio tai vos salsvo padažo, tad šį sumaišėme iš įvairių tamsiųjų uogų.

Svečiai, Gražvydas ir Aušra, atkeliavo nešini ne tik šypsenomis, bet ir dviem dideliais buteliais. Maloniai nustembame pamatę, kad tai Amarone ir Barolo. Gal kiek per tvirti minkštam švelniam paršiukui, bet turėtų būti išties įdomu. Nieko nelaukdami vyną perpilame į dekanterius, ir šiuos pamerkiame į dubenį su vandeniu – vynas kiek per šiltas ragavimui.

Drąsiai galime teigti, kad pirmąsyk teko ragauti tokio skonio paršelį. Svečiai išvis niekaip negalėjo patikėti, kad tai – kiauliena. Itin minkštas ir neriebus. Labai sultingas. Vynas gal kiek per agresyvus šiam delikačiam patiekalui, bet tai nė kiek negadino pakilios nuotaikos.

AČIŪ svečiams už šaunią kompaniją ir nuotaikingą vakarą!

–> Facebook albumas <–

Trečiadienio arsenalas: apie 1,8kg Lietuviško jaučio antrekotas (sausai brandintas 15 dienų), apie 400g Vokietijos jaučio antrekotas (sausai brandintas 30 dienų), 1969 Montresor Amarone, 2001 El Coto de Imaz Gran Reserva (magnum) ir 2001 Antinori Badia a Passignano Chianti Classico Reserva.
Garnyro nenorėjome komplikuoti, tad pasirinkome paprastą sprendimą – orkaitėje apkepinome bulves su grietinėle ir kietuoju sūriu, ant griliaus užskrudinome pomidorų puseles ir žaliuosius smidrus.

Keista, bet lietuviškasis antrekotas iškepė itin netolygiai – vietomis temperatūra siekė mūsų trokštamus 57C, o vietomis mėsa buvo pilka… Skonyje daug „jautieniškumo“, bet mėsa gana kieta. Reikalus taisė brandi amarone. Pirmą sykį ragavome tokios brandos (45m) sausą vyną, pagamintą iš džiovintų uogų. Neįtikėtinai gerai išsilaikęs!!! Kupinas brandžių rancio aromatų, bet išlikęs ir džiovintų uogų charakteris. Itin kompleksiškas. Neabejotinai vakaro žvaigždė. Skaniausiai ragavosi iš Riedel Sommelier Hermitage taurės. Bordeaux Grand Cru pasirodė per didelė ir delikatus vyno aromatas kiek pasimetė joje, na o Chianti/Zinfandel išryškino džiovintų uogų charakterį, bet mažiau jautėsi subtilūs, tik brandžiam vynui būdingi aromatai. Burgundiškųjų „kibirų“ su šiuo vynu neišmėginome.

Paskui ėmėmės kepti vokiškąjį gabaliuką. Kur kas geriau! Itin sultingas, didelė skonio koncentracija. Minkštas. Iš dekanterio į taures liejasi Rioja. 2001-ji – itin geras derlius šiame Ispanijos regione. Vynas brandus, bet jokiais būdais ne senas. Sudėtingas aromatas apima tiek brandos įtakotus kvapus, tiek ir pirminius uogų tonus. Panašu, kad Chianti atkimšome kiek per anksti – net ir po dviejų valandų dekanteryje vynas vis dar atrodė sąlyginai jaunas. Itin gardus, bet įsivaizdavome, kad šis bus kur kas brandesnis. Gerai, dabar žinome, kad likusius šiojo buteliukus reikia į rūsio giumoj pakavot.

–> Facebook albumas <–