Kepsime greitpuodyje, bet prieš tai reikia mėsiukus apkepti. Keptuvėje su iki rūkimo įkaitusiu aliejumi apskrudiname visus gabaliukus. Dar ir „padažą“ paskui pasiruošiame iš svogūnų, morkų, česnako ir šoninės. Apkepame ir irgi sudedame į greitpuodį.

Kol puodas per ventilį spjaudo garus, ruošiame paprastą garnyrą. Šįkart tai kukurūzų polenta su rozmarinais. Viena stiklinė kukuruzų, viena stiklinė pieno ir penkios stiklinės vandens. Tik reikia neužmiršt maišyti. Pagardinome rozmarinais. Košei baigus virti, jau ir mėsa baiginėjo troškintis. Pateikdami dar apibarstėme kapotomis šviežiomis petražolėmis.

Mėsa itin minkšta, tiesiog plyšta nuo kauliukų. Daug „aviško“ skonio, puikiai dera su prieskoninga polenta. Derinome su sodriu ryškaus uogų skonio vynų iš pietų Ispanijos. Tikrai neblogai derėjo.

Šaunus penktadienio vakaras gavosi ir dar šaunesnis jo pratęsimas mieste

–> Facebook albumas <–

Liutauras primigtinai siūlė užsisakyti ir paskanauti Donald Russel avienos iš Aberdynšairo Škotijoje. Jau buvome girdėję pasakojimų apie „kosminę avieną“, tad aišku, sutikom. Gavome dvi dailias nugarines su kaulu, bendrai apie kilogramą. Bus trijų brolių vakarienei.

Mėsiukus pasūdėme, nusausinome ir ant laužo virš itin didelės kaitros užskrudinome suteikdami ir šiek tiek dūmų aromato. Tada nugarines pašovėme į ant žemos temperatūros nustatytą orkaitę ir palikom kepti iki centro temperatūra pasieks 57C.

Kol mėsa „bręsta“, imamės garnyrų. Mandolina plonomis juostelėmis supjaustėme nedidukes cukinijas ir apvolioję krakmole užskrudinome aliejuje. Iš saldžių bulvių išpjovėme tokius kaip vamzdelius, juos išvirėme ir paskui apkepinome aliejuje. Česnakų skilteles apvirėme vandenyje, kad numažinti aštrumą, o paskui apskrudinome su prieskoniais ant sviesto. Petražolių lapelius išdžiovinome mikrobangų krosnelėje – gavosi traškūs ir blizgūs it stiklas. Prie avienos puikiai dera mėtos, tad ir švelnų mėtų padažą paruošėme.

Greitam užkandžiui apsikepinome Pak Choi salotą ir blančiravome vyšninių pomidoriukų. Pak Choi galime drąsiai skelbti vasaros daržovišku atradimu. Tikrai gardus reikalas!

Užkandę einame link orkaitės ir matuojame temperatūrą. 56C. Jau greitai. Atrodo išties gerai. Dar kažkur po dešimties minučių mėsiukus traukiame iš orkaitės ir uždengiame folija iki kol garnyrą lėkštėn sudėsime. Vos tik prapjovėme nugarinę, labai džiugiai nustebome – mėsa atrodo neįtikėtinai. Į lėkštę dėjome po du kauliukus, ir dar 9 liko pakartojimui.

Prie patiekalo pasirinkome brandesnį itin sirpų Riesling iš Elzaso. 1998-siais Hugel išleido Riesling vyną pavadintą Hommage a Jean Hugel, tai vynas iš itin sirpių, saldžiam vynui skirtų, uogų, katros vinifikuotos sausame stiliuje. Mėsa nustebino jau pirmuoju kąsniu: SUPER minkšta, nėra to ryškaus, avienai būdingo, lajaus kvapo, tačiau skonyje aiškiai jaučiamas „avieniškumas“. Neįtikėtina. Brandus ir vos vos salsvas (iš tokių sirpių uogų visiškai sausas nesigauna…) vynas irgi derėjo puikiai. Nesinorėjo delikataus skonio užtemdyti galingu raudonuoju. Avieną, it koky ledinuką, laikėme už kauliuko ir mėgavomės. Mėtų padažas taipogi puikiai „sugrojo“. Tokios avienos, ką čia avienos, išvis mėsos, dar nebuvome ragavę – rausva, super minkšta ir beprotiškai gardi. Klausimų, ar norėsime pakartoti, savęs nevarginome – tik lėkštėms aptuštėjus atsinešėme ir atsidėtuosius gabaliukus. Manau, kad dar pakartosime užsakymą Kalėdinių švenčių metu – norisi tokiu džiaugsmu pasidalinti ir su šeimyna.

–> Facebook albumas <–

Kaip pagrindinis patiekalas buvo arklienos antrekotas. Kepėme iki centras pasiekė 56C, garnyrui išsivirėme bulvių. Buvo gardu, itin puikiai derėjo prie ryškaus pietų Ispanijos raudonojo vyno.

–> Facebook albumas <–

Kol šyla garinė, planuojame, ką čia vakarienei pasiruošus. Kadangi jau spėjome įdomesnio alaus virusu apkrėsti ir gimdytojus, tėtis pavaišina Westmall Trappist Tripel alumi. Gardu! Tai bene pirmasis pasauly Tripel stiliaus alus, pasižymintis ryškiu aromatu ir itin gero balanso skoniu. Patiko net mamai, kurį įprastai alaus neskanauja. Įžanga puiki.

Broliai sugalvoja, kad šiltam vakarui puikiai tiks šaldytuve aptikti avienos nugarinės kepsniukai su morkų-salierų piurė bei mėtų-bazilikų padažu.

Neilgai trukus morkos bei saliero šaknų gabaliukai jau virė puode. Padažą irgi netrukome sutrinti. Apčirškinome mėsą rūkstančioje keptuvėje ir pašovėme į orkaitę, kurioje temperatūra buvo net žemesnė, nei tuo metu pirty. Patys nuėjome į garinę.

Nors naktį prieš tai numigt tesigavo vos kelias valandas, bet pirtis vėl su gražino jėgas. Laimingi ir žvalūs einame tikrinti mėsos. Termometras rodo, kad gabaliuko centre temperatūra pasiekė 61C. Manome, kad pats tas. Šildome piurė ir ruošiame lėkštes. Prapjovus mėsą pasirodo, kad lyg ir nesuklydom – atrodo gražiai. Aišku, svarbiau ne grožis, o skonis.

Šeimyna gyrė už įdomų garnyro pasirinkimą – piurė išties patiko. Aviena buvo minkšta ir sultinga ir su mėtų-bazilikų padažu derėjo puikiai. Lėkštės mikliai ištuštėjo. Nuotaika prie stalo puiki, aidi kompanijos klegesys. Tačiau broliai jau pakuojasi daiktus ir atsisveikina – laukiame svitos savuos namuos.

AČIŪ šeimynai už šį šaunų vakarą!

–> Facebook albumas <–

Pirmadienį ryte iš kameros išsitraukėme aviuko priekinį kumpį ir padėjome atšilti – bus vakarienei. Skambutis Monikai ir vakaras jau suderintas – renkamės „Vyno dauboje“, kur skrudinsim aviuką.

Atšilusią mėsą aptepėme aliejumi ir apibarstėme druska. Uždengėme folijos lapeliu ir pašovėme į 85C orkaitę. Idėja tokia – iš pradžių žemoje temperatūroje kepsime mėsą iki norimos centro temperatūros, o tada greitai aukštoje temperatūroje apskrudinsim, kad įvyktų gardžiosios Maillard‘o reakcijos.
Monika nustebino atsivežusi mūsų itin mėgstamų „vegetariškų užkandžių“, kuriuos šįkart panaudosime kaip garnyrą šalia aviuko. Tai kepto pomidoro, baklažano, paprikos ir ožkos pieno sūrio sluoksniuotis. Įvertinam, kad užkaramelizavus sūrio paviršiųį, turėtų būti tikrai gardu.

Prie avienos tinka mėtos, tai greitai sumaišome puslitriuką graikiško jogurto su gera sauja smulkiai kapotų mėtų, šiek tiek laimo sulčių ir kitų prieskonių skonio „koregavimui“.

Po maždaug 3 valandų įsmeigtas į kumpio centrą termometras rodė 60C. Ištraukėme kumpį, kad kiek pailsėtų ir užkaitėme orkaitę pilnu pajėgumu. Vos ji supypsėjo, kad pasiekė maksimalią temperatūrą, šauname kumpį vidun. Vos tik gražiai apskrunda, traukiame lauk.

Po maždaug 15min poilsio brolis imasi iniciatyvos raikyti kumpį. Ir jam išties neblogai gaunasi. Norime vienodo dydžio gabaliukų. Dedame juos lėkštėn. Šalia guldome daržovių sluoksniuoti ir apibarstome sūrio paviršių cukraus granulėmis. Dujinis degiklis mikliai karamelizuoja cukrų ir pasklinda puikus kvapas.
Sultinga mėsa puikiai derėjo su mėtų padažu ir daržovių garnyru. Prie jos derinome Bodegas Ateca Atteca Garnacha vyną iš Calatayud regiono. Įdomu, kad net 10 mėnesių naujose ąžuolo praleidęs vynas labai vaisiškas ir švelnaus „aksominio“ pojūčio burnoje. Matyt čia 100 metų perkopę vynmedžiai kalti – uogų duoda jie itin nedaug, bet labai koncentruoto skonio.

Ačiū kompanijai už šaunų pirmadienio vakarą!

–> Facebook albumas <–

Pradėjome nuo smidrų. Neturėjome gero skustuko, tai darbavomės bulviniu įrankiu beigi peiliu. Visgi ne už ilgo smidrai jau buvo zip-lock maišely. Nuskamba laikrodžio dūžiai skelbiantys apie vidurnaktį. Panardinę į vandenį išstūmėme vandenį, o dvigubas užsegimas tarsi užtikrino, kad vanduo į vidų nepateks. Klydome. Pasirodo, kad IKEA parduodami zip-lock maišeliai (bent jau mūsų modelis, kur vienoje dėžutėje dviejų dydžių maišeliai) visiškai nepakenčia karščio ir vos sušilus vandeniui prakiuro. Nedelsiant išėmėm smidrus iš maišelio ir virėm tiesiog paprastai vandeny. Labai nesinorėjo smidrų skonio išskalaut į vandenį, kuris bus išpiltas, bet ką jau padarysi…

Kol smidrai virė, ėmėmės grybų – supjaustėme riekelėmis ir jau norėjome kepti, bet broliui kilo įdomi mintis. O jei panaudoti paskaitose išmoktą metodą vandeniui iš daržovių išstumti su druska ant grybų? Mėginam. Sudėjome riekeles ant popierinių rankšluosčių. Nepraėjo nė 5 min po druskos apibarstymo, o vandens lašeliai jau tyvuliavo riekelių paviršiuje. Užkaitėme keptuvę su aliejumi ant didžiausio galingumo. Grybus atsargiai nusausinome popieriniais rankšluosčiais ir subėrėm į rūkstantį aliejų. Šie netrukus parudavo (to ir siekėme). Išgriebę iš keptuvės vėl sudėjome ant rankšluosčių, kad sugertų aliejaus perteklių.

Avienos išpjova pasitaikė daili – apie 2,5cm aukščio ir kokių 7cm pločio. Tam, kad mėsa efektyviai apskrustų, o centras neperkeptų reikia, kad mėsos paviršius būtų kuo sausesnis, nes visas išsiskyręs vanduo turės nuvirti (temperatūra iki 100C iki kol prasidės trokštamos Maillard‘o reakcijos. Mėsą nusausiname ir padruskiname. Druska ištrauks dar šiek tiek vandens iš paviršiaus. Kadangi šią savaitę mokėmės apie temperatūros difuziją, įdomu, kiek ir kaip gi reikia kepti tokį mėsos gabaliuką, kad šis idealiai iškeptų (mes mėgstam rare iškepimo lygio kepsnius). Pasitelkiame kompiuterinio modeliavimo programą! Šiek tiek pažaidus, aiškiai matosi, kad mėsa ženkliai efektyviau kepa, jei yra vartoma dažnai, o ne vieną kart per visą kepimą. Išsimatuojame įkaitusio aliejaus temperatūrą ir apskaičiuojame, kad kepti iki mūsų trokštamo lygio reikės maždaug 3,5min vartant kas 15 sekundžių. Bandom praktiškai: nusausiname mėsą ir guldome į rūkstančią keptuvę. Su žnyplėmis mėsą vartome kas ketvirtį minutės. Apskrudo labai gražiai, tik ar pasiekėme norimą iškepimo lygį? Pamatysime šiek tiek vėliau, nes prieš prapjaunant mėsai reikia šiek tiek pailsėti.

Imamės špinatų garnyro. Apsikepiname kedro riešutus. Nedideliame puode užviriname šiek tiek grietinėlės ir į ją metame špinatų lapus. Kai šie sušunta ir gauname trokštamą tekstūrą, žeriame riešutus, pagardiname druska bei pipirais. Paskanaujame. Net keista, kaip paprastai ir greitai galima pasiruošti gardu garnyrą.
Sutriname smidrus. Šiek tiek trūksta druskos, tad įžeriame. Piure gavosi puiki – labai ryškus smidrų skonis (na, bet ten juk TIK smidrai..) bei maloni kremiška tekstūra. Brolis stveria šaukštą ir raito šį tvarinį lėkštėje. Pjauname mėsą. Oooo, pavyko! Ties išpjovos centru mėsos skerspjūvis atrodė maždaug taip: kokio 1mm apskrudęs kraštelis, 3mm pilkos pilnai iškepusios mėsos, o visa kitą – rare. Nekantraujam skanauti. Dedame po keturias riekeles į lėkštę. Šalia karšto špinatų reikalo ir apibarstome traškiais grybukais. Keletas sūkiu pipirų malūnėliu ir galime ragauti. Garduma. O ir mėsa iškepė labai arti to, ką apskaičiavome.

Šįkart prie maisto pasirinkome ne vyną, o BrewDog daryklos alų Hardcore IPA. Tai itin ryškaus apynių, karamelės, pušų sakų bei greipfrutų skonio gėrimas. Turi šis žvėris net 150 vienetų kartumo pagal IBU skalę. O ir alkoholio net 9,2%. Bet viso šito reikia, kad būtų sukurtas balansas ryškiam alaus charakteriui. Derinį užskaitome.

–>Facebook albumas <–

Pietus planavome pradėti šampanu bei austrėmis su citrinų ir svogūnų-acto ikriukais. Pasirodo, kad dėl išpuolusių šventinių dienų, gana keblu gauti šviežių austrių, bet čia mums pagelbėja Monika ir Reaton‘as. AČIŪ. Svogūnų ikriukus jau buvome darę, tad čia problemų nekilo, bet va su citrinų ikrais teko pasikankinti – suklydome neužsimaišę jų iš anksto ir beplakant susidarę oro burbuliukai gerokai trukdė. Aišku, problemą būtų galima žaibiškai išspręsti panaudojant vakuumatorių, bet tokio reikalo neturėjome, tad teko suktis iš padėties kitaip. Pavyko. Tik vietoj planuoto pusvalandžio ikrams paruošti sugaišome net kelias valandas. Mostas peiliu ir Moutard Rosé Dame Nesle Pinot Noir butelio galva nuskrieja į kiemo gilumą. Raudonųjų uogų aromatais kupinas tik iš Pinot Noir uogų pagamintas šampanas puikiai tinka prie austrių. Pagaminti ikrai pilnai atstoja tradiciškesnius pagardus: citrinas bei Mignonette padažą. Kompanija šypsosi. Visiems gardu.

Highland veislės jautuko tartar paruošėme su raudonaisiais svogūnais ir kaparėliais. Papuošėme laiškiniu svogūno karūnėle. Bet šio patiekalo akcentas buvo kitas – foie gras ledai, katrie turėtų suteikti gaivos ir balanso liesai jautienai. Šiuo ruošėme iš pieno, grietinėlės ir specialiai penėtų žąsų kepenėlėmis. Rezultatas net mus pačius nustebino. Turėtų išties gerai derėti. O derėjo ne gerai, o puikiai! Teko ant stalo dar ir papildomai bliūdą su į lėkštes nepakliuvusiais ledais atnešti. Patiko! Prie šio patiekalo sumanėme derinti ne vyną, o alų. Škotijos Brew Dog bravore virtas elis drąsiu Punk pavadinimu čia derėjo itin gerai. Ryškūs citrusinių vaisių ir apynių aromatai užtvindė nosis vos tik pakėlus taures. Kompaniją labai nustebino, kad būna ir TOKIO alaus, ir kad tai puikus variantas derinti prie maisto.
Atgaivai po mėsos paruošėme vegetarišką užkandį iš baklažano, pomidoro ir paprikos. Daržoves pakepinome ir suformavome bokštelius. Ant viršaus užbarstėme kedrinių pinijų ir uždėjome riekę ožkos pieno sūrio. Šį apibarstę cukrumi dujiniu degikliu karamelizavome. Žiūpsnis gražgarsčių ant viršaus, šaukštas žirnelių-špinatų padažo šalia ir voila! Derinome su biodinamiškai augintų Riesling vynuogių vynu iš Sepp Moser arsenalo. Tai sirpus ryškaus skonio Rieslingas. Matyt išties neblogas, jei jau pati mūsų prezidentė su visa protokolo komanda jį išsirinko pačiai pačiausiai vakarienei, vykusiai Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį…

Ne visada pavyksta kalmaro (ar aštuonkojo) čiuptuvą paruošti gardžiai. Dažnai šis gaunasi it guminis. Šįkart darėme šitaip: nublančiravome verdančiu vandeniu ir nulupome visas gleives. Tada atskyrėme čiuptuvus ir juos sandariuose maišeliuose (geriau, aišku būtų vakuumas) pusantros valandos virėme 50C temperatūroje. Gavosi išties minkšti ir gardūs. Čiuptuvus atvėsinome ir šiek tiek pašaldėm. Prieš pjaustant apvoliojome rūkytos paprikos ir juodųjų pipirų mišinyje. Išdeliojome persidengusius it žvynus. Violetines vitelotte bulvytes irgi supjaustėme plonai, perdengėme gabaliukus ir orkaitėje iškepėme tokį a la čipsą. Traškia gaiva šį patiekalą papildė žalieji ankštiniai žirneliai. Rūkytos paprikos niuansas labai gražiai žaidė su Rieslingiška žibalo aromato užuomina, o smagi rūgštelė sukūrė atsvarą gaiviems žirniams. Abejingų neliko
.
Prieš karštus mėsos patiekalus pateikėme šaldytų braškių šerbetą, katrą įskobėme į citrinos puselę. Gaivu ir gardu. Ruošiame skonio receptorius mėsos patiekalams. Kol skamba kompanijos juokas skubame kepti mėsos.

Antienos krūtinėlių odeles šiek tiek įpjovėme ir padruskinome. Marinavome maišeliuose (marinatas kontakte su visa mėsa) su apelsinų sultimis ir čiobreliais apie parą. Kepėme keptuvėje iki kol centro temperatūra pasiekė 56C temperatūrą. Matavimui panaudojome Kalėdoms gautą termometrą. Ach, koks nuovokus tas kalėdų senelis! Garnyrui garstyčių ir obuolių sulčių mišinyje užmerkėme obuoliukų lazdeles. Kreivabūdes pakepinome keptuvėje, o ant jų uždėjome po kiaušinio trynį, virtą 64C temperatūroje. Trynius virėme atskiruose maistinės plėvelės „paketuose“ su lašeliu aliejaus, druska ir pipirų keliomis kruopelėmis. Atrodė išties neblogai, bet visiškai nesigavo nufotografuoti. Prie patiekalo derinome šešiametį Afrikietišką Cabernet Sauvignon. Taninai jau gerokai sušvelnėję, o vaisių skonio dar gausu. Tad prie anties – pats tas. Kadangi taurės mikliai tuštėja, panašu, kad ir kompanijai derinys patiko.

Avienos nugarinę aptepėme aliejumi ir česnakais. O praėjus beveik parai kiek daugiau nei valandą kepėme 120C temperatūros orkaitėje. Garnyrui paruošėme salierų ir pastarnokų piure (juos išvirėme ir sutrynėme su sviestu) Argentinietišką chimichurri padažą ruošėme iš kalendrų, petražolių, česnakų ir balzaminio acto. Patiekalą pagardinome trupučiu mėtų džemo ir mėtos lapeliu. Prieš pat pateikimą avieną dar staigiai apskrudiname keptuvėje ir dedame į lėkštes. Afrikietiškasis vynas puikiai susitvarkė ir su drūtesne aviena. Vos užtenka magnum dydžio butelio. Nuotaika išties šauni, visi nekantriai laukia deserto.
Desertas šįkart labai paprastas. Džiovinti juodos duonos trupiniai, juodųjų serbentų uogienė ir plakta grietinėlė. Išties šauniai dera tarpusavy. Taurę padabinom keliais šaldytais serbentais ir mėtos lapeliu. Prie tokio deserto puikiai derėtų Ruby ar LBV portas, bet pasukame šiek tiek kita linkme – prancūziškasis Rivesaltes Tuile iš 1988 metais skintų Grenache uogų. Jis ne toks stiprus, kaip portas, šiek tiek delikatesnis ir kupinas džiovintų uogų aromatų. Gardu, vienok.

Pabaigai avių pieno sūris su mėlynuoju pelėsiu ir „viskio oru“. Paruošti nesudėtinga, o atrodo įspūdingai. Stipriai rūkytą viskį iš Cambeltown‘o pusiasalio Longrow CV šiek tiek atskiedėme vandeniu, įžėrėme magiškųjų miltelių (yra pirkti sveiko maisto krautuvėse) ir merkiame akvariumo burbuliatorių. Kaip mat Iš indo ima kilti dūminio viskio skonio putos. Sūrio gabalėliu kabiname šio „oro“ ir skanaujame. Pelėsinio sūrio pikantiškas aštrumas puikiai dera su dūmų aromatu ir kruopelytės likusio alkoholio šiluma.

Dėkojame svečiams už kantrybę (pietūs truko apie tris valandas), greitai pakuojamės mantą ir dumiame į miestą, kur su būriu draugų Kalėdines linksmybes pratęsime onetwo bare.

–> Facebook albumas <–

Projektas maždaug toks: duobėje ant akmenų kūrenamas laužas, paskui žarijos išsemiamos, akmenys nuklojami žaluma, ant viršaus mėsa, tada vėl žaluma, tada žarijos ir užkasama. Karšti akmenys po žeme dar ilgai turėtų išlaikyti kaitrą. Taigi pradedam.

Artėjančiam sekmadieniui ėmėme ruoštis gerokai iš anksto (vis dar ščyrai laikomės dekalogo trečiojo įsako). Ėriukas, kurio skrandis buvo pašvęstas organoleptikų hagiui 20 dienų buvo brandinamas pakabintas 0C temperatūroje. Nenaudėlis nukabintas svėrė 3kg mažiau nei iki brandinimo (t.y. dabar jau tik 11kg).

Šeštadienis pasitiko lietumi, bet tai mūsų planų nekeitė. Aptepėme ėriuką aliejumi ir apibarstėme pipirais. Nieko daugiau. Tiesa, prieš tai paragavome. Gardus ir nekeptas. Tada ėmėmės aplinkos darbų – kas krūmus iškasinėjo, kas veja pjovė, kas duobę kasė. Merkiant lietui. Duobės reikia išties nemažos. Praeiviai vis varstė keistais žvilgsniais brolį kieme tokią duobę berausiantį. Baigta. Gavosi normalaus kastuvo gylio duobė ėriukui. Nustojo lyti. Akmenų neradome aplink, tai teko atsivežti kelis bulviamaišius riedulių iš Nemenčinės krašto. Užpildę duobės dugną akmenimis ėmėme kūrenti laužą. Kadangi norime iškepti ne tik avinuką, bet ir bulvikių, tai apšlakstę aliejumi ir druska vyniojame šias į folijos „paketą“. Ėriukas darsyk aptepamas aliejumi, padruskinamas ir irgi įsukamas į foliją. Sunaudojome 40 metrų blizgančiosios. Kad paskui būtų lengviau ištraukti mūsų produktus iš po žemės viską suveržiame vieliniu tinklu. Per 6 valandas sukūrenome visą porimtę bagažinę beržinių malkų. Norime, kad akmenys išties gerai įkaistų. Išsėmę žarijas ant akmenų beriame šieno (žalumos neberadome), tada suguldėme mūsų „paketus“. Juos iš viršaus apdėjome drėgnais klevo lapais ant kurių užžėrėme žarijas. Įsivaizduojame, kad kaimynai turėjo išties įdomų reginį stebėdami kaip, kelios valandos po vidurnakčio, trijulė pasišviesdama prožektoriais užkasinėja duobę kieme… Užkasėme.

Sarkazmo mūsų kompanijai nestinga, tad pastatome nedidelį kryželį ir uždegame žvakutę. Ot bus praeiviams vaizdų! Apsitvarkome ir einame pailsėti – ryt laukia įdomi diena. Sekmadienį pirmąją dienos pusę paskyrėme organoleptikų gūžtos vidaus tvarkymui. Į pirmąjį įkurtuvių etapą pasikvietėme savo artimiausius – šeimą bei tuos, katrie daugiausiai laiko kartu gūžtoje praleidžia. Apie 18 valandą jau ima rinktis svita ir visi gauna po taurę sardienietiškojo Argiolas baltvynio iš Vermentino bei Nuragus vynuogių. Mėgstame šį, tad turime atsišaldę šiam vakarui daugiau nei tuziną šiojo butelaičių. Kažkaip taip gavosi, kad visą dėmesį skyrėme avinuko kepimui ir visai užmiršom apie kokius tai užkandžius… Bet Monika visus nustebina atnešdama garuojantį puodą mini cepelinukų su gardžiu baravykų padažu. Niam. Gyrė visi. Visi žinome, kad skaniausius cepelinus gamina mūsų močiutės. Bet šie buvo išties gardesni. AČIŪ!

Šiek tiek pasistiprinę stveriame kastuvus ir lekiam laukan. Žemė įšilusi, reiškias yra šansų, kad iškepė! Prireikia gal 15 minučių prisikasti iki ėriuko bei bulvių. Ryšuliai karšti. Nekantriai atlankstome vielinį tinklą ir tikriname rezultatą. Bulvės iškepusios. Neapskrudusio ėriuko vaizdas įneša kiek panikos stebintiesiams – neiškepė! Na, bet juk žemoje temperatūroje ruošta mėsa ir negali apskrusti. Skanaujame. Iškepęs! Nešamės vidun, kur jį pjaustome porcijomis. Viską dedame į orkaitės skardas, kad būtų galima greitai pašildyti prieš dedant į lėkštes, mat ėriukas staigiai vėsta.

Prie mėsytės ruošėme vinegreto padažą. Paprikos, svogūnai, kalendra, petražolė, čili pipirai. Viskas susmulkinta, gausiai aplieta alyvuogių aliejumi ir pagardinta balzamikiniu actu, druska ir cukrumi. Pašauname mėsytę minutėlei pašildyti į orkaitę, o patys stveriame šampano butelį. Tokį didėlesnį, specialiai šiam vakarui iš Šampanės vasarą parsigabentą. Lekia kamštis, pildosi taurės. Šypsenos visur aplink. Porcijuojame ir dalinamės ėriuką. Garduma! Moutard Prestige Cuvee iš trilitrio ir ėrienos derinys paliko neišdildomą įspūdį. Skanaujame ir su raudonu vynu. Skanu, bet šampanas mums pasirodė tinkamesnis.

Nors buvo skanu, bet žinome, kad gali būti gardžiau. Iki raudonumo įkaitiname keptuvę ir kelis ėrienos gabaliukus apskrudiname it steiką. Gabaliukų centro temperatūra beveik nepakinta, bet išorėje veikiant temperatūrai įvyksta cheminė reakcija tarp amino rūgščių ir redukuojančių sacharidų – apskrunda. Skonis išties geresnis. Žinosime ateičiai. Vakarui įsisiūbavus traukiame kamščius ir iš brandesnių mūsų mylimos Riesling vynuogės butelių. Deja, rezultatas nedžiugina taip, kaip buvo tikėtasi. Desertui pasiliekame saldžiuosius iš mažų buteliukų. Heh, drąsiai prisipažįstame, kad turime silpnybę saldžiam vynui.

AČIŪ visiems dalyvavusiems! Ir nuoširdžiai atsiprašome kaimynų už makabrišką vaizdelį kieme…

 –> Facebook albumas <–

Sugalvojome, kad ir mes juk galime pabandyti pagamintį šįą škotijos gastronomijos legendą! Nors patiekalą planuojame valgyti šeštadienį, visgi pasiruošimas prasideda dar ketvirtadienį. Šviežias aviuko skrandis atidžiai išplaunamas ir užmerkiamas sočiame druskos tirpale. Atsivežtus subproduktus darsyk perplauname ir sumerkę į vandenį paliekame vėsiai laukt rytdienos. Penktadienį išpjaustę plaučius, širdis ir liežuvėlius išvirėme sūdytame vandenyje – reikia, kad iki ruošiant apie parą pastovėtų vandenyje, kuriame virė.

Pagaliau šeštadienis! Pradedame nuo kruopščiausio darbo – stambios druskos pagalba šveičiame aviuko skrandį nulupdami gleivinę. Norimas rezultatas pasiekiamas per kiek daugiau nei valandą. Išvirtus plaučius sumalėme, o liežuvėlius ir širdeles smulkiai sukapojome. Kadangi kepenys paruošiamos greitai, tai jų nevirėme iš anksto – išvirs kai bus verdamas visas haggis. Kad pagerinti skonį bei tekstūrą, sumalame ir kelis šimtus gramų avienos šoninės. Viską sumaišėme kartu bei įpylėme apie puskilogramį avižinių dribsnių. Kad mišinys būtų skystesnis, užpylėme vandeniu, kuriame virė subproduktai. Pagardinome juodaisiais pipirais ir druska. Idant suteikti šiek tiek skonio kompleksiškumo kelis syk prabraukėme muskato riešutu per smulkią tarkutę. Galutinės masės konsistencija – kaip bulvių tarkių gaminant vėdarus. Kadangi avižos sugers drėgmę ir brinks, tai mišiniu užpildome tik pusę avies skrandžio tūrio – kitaip prasprogs. Tvirtai užsiūname. Merkiame visą šį reikalą į didelį puodą, kur haggis virs dar kelias valandas.

Begaminant brolis pasakoja, kad avių augintojas turi tradiciją iškart po skerdimo ruošti avino sėklides. Įdomu. Kaip tik tuo metu atsiveria durys ir pro jas įeina Liutauras. Netikėtai nešinas… …šviežiomis „Naturalia“ ūkyje augintų jautukų sėklidėmis. Déjà vu. Tad kol verda Haggis, užkandžiui gaminame atsineštas gėrybes. Į trintuvę subėrėme kukurūzų kruopas, stambią druską ir juoduosius pipirus. Pertrynėme ir juose apvoliojome išlukštentų sėklidžių riekeles. Keletas minučių spragsinčioje keptuvėje ir voila – užkandis jau ant stalo. Visi, kurie išdtrįso paskanauti liko labai maloniai nustebinti šio delikateso skonio.

Traukiame kamščius iš 1998 ir 1993 skaičiais bei vienodais vynuogynų pavadinimais pažymėtų vokiškų Riesling butelių. Nusivylimas. Abudu vynai visiškai negyvi. Liūdnoka. Bet tai tik patvirtina, kad vynas negali būti universaliai ilgai laikomas. Mes tai žinojome, bet kai kuriems svečiams tai buvo vertinga pamoka. Aidi nuo terasos lekiančių nudužusių putojančio vyno butelių kakliukai. Gardu. Škotai haggį tradiciškai patiekia dubeny su virtomis bulvėmis. Mes irgi išsivirėme bulvių, jas sutrynėme su šiek tiek pieno. Sutarkavome kelias morkas ir jas vos apkepinome. Iš viso šito suformavome sluoksniuotus bokštelius, papuošėme sultenių lapeliais ir pagardinome raudono vyno-apelsinų padažo šlakeliu. Šių bokštelių paragauti išdrįso net tie, kas subproduktų paprastai nevalgo. Sakė, kad gardu. Mums irgi patiko.

Nenorime perdėm girtis, bet svečiuose viešėję virtuvės profesionalai pripažino, kad tai gardžiausias jų valgytas haggis. Tiesa, nuskambėjo nuomonė, kad skaičiuojant įdėta dūšią, laiką ir pastangas, patiekalo skonis, nors ir išties geras, nevertas tiek daug pastangų. Kategoriškai nesutinkame! Juk ne kažkokio tai naudingumo koeficiento siekiame. Manome, kad pagrindinė tokių vakarų idėja ir yra susibėgti bei linksmai leisti laiką su bendraminčiais.

–> Facebook albumas <–