Turą pradedame Baron del Ley. Kadaise šis dvaras kartu su vienuolynu priklausė turtingam didikui, bet ans būdamas šelmis sugebėjo visą turtą pralošti kortomis. Džiugu, kad dabar čia gimsta įdomus Rioja regiono vynas. Žavusis Ispanas pasakoja apie vyninės istoriją ir apie turimus vynuogynus. Atidžiai klausome. Na, bent jau bandome, nes gražūs vaizdai vis vilioja fotokamera veidą prisidengt…

Neužilgo prie grupės prisijungia ir vyriausioji vyndarė Mayte. Keliaujame po vyndarės valdas ir klausomės, kaip ir ką kuriame vyno kelio žingsnelyje ji daro. Įdomu. Žiūrint į naujo ąžuolo statinėse bręstanti vyną nejučia ima jamt seilėtekis. Laimei Inigo ir Mayte jau mus kreipia link degustacijai pritaikytos salės.

Šaltas baltasis Baron de Ley vynas iš Viura bei Malvasia tiesiog išgaruoja iš aprasojusių taurių. Labai gardu, vienok. Rožinukas irgi susmaguriaujamas greitai. Mayte kemša Baron de Ley 3 Vinas Reserva butelį. Šis svarus ryškaus charakterio baltasis užkariavo jau ne vieną širdį Lietuvoje. Tai, kad šis vynas šių metų Lietuvos vyno čempionate laimėjo pagrindinį prizą skiriamą baltajam vynui, patvirtina mūsų mintis. Išpažįstame savo jausmus šiam vynui. Salut! Uuuuu!

Vėlgi burbuliukų mėgėjams tenka nusivilti – Cava čia negaminama…. Baron de Ley Reserva bei Gran Reserva raudonieji demonstruoja klasikinį Rioja raudonųjų stilių. Tiesa, su modernizmo „potepiais“. Neribojame savęs ir nuo ant stalo stovinčių lėkštučių su kumpiu mikliai naikiname mėsos buvimo įkalčius. Pasirodo, kad šeimai priklauso ir kumpių „ferma“. Drąsiai teigiame – skaniausias Jamon Iberico, kokį tik teko ragauti. Norime jo Lietuvoje!!!!! Prie vyno dera puikiai. Tik iš aplink ūkį augančių senų Tempranillo bei Cabernet Sauvignon uogų sulipdytas Finca Monasterio Reserva palieka gilų įspūdį. Sunku apsispręsti, kas patiko labiau: šis, ar unikalusis Setes Vinas Reserva, gaminamas net iš septynių vynuogių, kurių keturios raudonos ir trys baltos. Grupės nuomonės išsiskiria. Bet čia prisimename posakį: „jei man patinka brunetės, juk nereiškia, kad blondinės negražios“.

Atrodytų, kad kaip ir viskas, bet Inigo nudžiugina naujienomis. Ant stalo pasirodo keturi buteliai pažymėti žodžiu „varietales“ bei vynuogių veislių pavadinimais. Tai išskirtiniai tik iš itin mažų plotelių gaminami vynai. Tempranillo de Montagne, Garnacha, Graciano ir Maturana. Visų kokybė nepriekaištinga, tačiau charakteris labai skirtingas. Įdomiai sutapo, kad moterims labiau patiko šilkinė Garnacha, o vyrams itin reta charizmatiškesnė Maturana. Norime ir šių Lietaus Šalyje.

Po degustacijos einame apžiūrėti dvaro, kuriame padarytas muziejus. Akį patraukia vienuolių naudotas varpas. Gal grupinę nuotrauką?! Apsilankome dar ir medžioklės trofėjų kambaryje, kur sėkmingai prisimatuojame naujos kolekcijos ragus. Prieš išvažiuojant kiekvienas gauname po mini dovanėlę bei sertifikatą, liudijantį, kad išklausėme pilną Baron de Ley kursą. Yey!

Šiek tiek vėluodami važiuojame pietauti. Į nediduką Viana miestelį. Gatvėse pilna baltai-raudonai apsirėdusių žmonių, užtvertas įvažiavimas į centrą. Inigo paaiškina, kad vyskta miestelio šventė. Įsivaizduokite mūsų nuostabą, kaip pamatome, kad tai bulių bėgynės. Gerokai mažesnio mąsto, nei kad vyksta Pomplonoje, bet vis vien atrodo išties stulbinamai.

Kadangi į restoraną vedančia gatvele bėgs buliai, tai ramia sąžine net ir vėluodami liekame stebėti šventės. Miestely tvyro puiki aura. Restoranas pasirodo beesąs sidrerija, kurioje iš rūsyje esančios bačkos gali piltis tiek sidro, kiek tiek pajėgsi išgerti. Paragaujame. Įdomu, tačiau mūsų taurėse jau Baron de Ley vynas, tad sidras lieka antrame plane…

Maistas paprastas, bet labai gardus – ant vynmedžių anglių paskrebinti jaučio antrekoto gabalai, kuriuos iki savoi skonio galima dar pasikepinti ant itin karštų molinių ant stalo stovinčių lentelių. Tres Vinas buteliai tuštėja vienas po kito. Salut! Uuuuu! Pasisotinę važiuojame į El Coto vyninę. Dėl laiko stokos Inigo pasiūlo ekskursiją neišlipant iš automobilių. Iš pradžių skambėjo keistai, bet kai pamatėme maštabus, supratome, ką jis turėjo omenyje. Jei 14 000 statinių matytų Grandes Vinos Y Vinedos vyninėje padarė įspūdį, įsivaizduokite, kaip atrodo 70 tūkstančių statinių…

Po greitos ekskursijos skubame į degustacijų… …namą. Taip, ant kalvos virš vyninės pūpso modernios architektūros triaukštis namas, kurio vienintelė paskirtis – degustacijų salė. Na, ir klientų(-čių) žavėjimas. Inigo greitakalbe beria informaciją apie skanaujamą vyną. Į taures ir gerkles skalauja vėsūs El Coto Bianco ir Rosado. Raudonuosius atstovauja Crainza, Coto de Imaz Reserva bei Gran Reserva. Džiaugiamės atnaujintomis etiketėmis ir kasmet gerėjančiu vyno skoniu. Salut! Uuuuu!

Tariame didelį AČIŪ Inigo ir sutariame, kad sekantis pasimatymas bus Lietuvoje. Mikliai susėdė į baltuosius automobilius skuodžiame link Aragonas regiono.

Barbastro mniestely mūsų laukia Enate vyninės atstovė Laura Mayoral. Atvažiavus paaiškėja, kad laukia ne tik Laura, bet ir vyninės direktorius Eric Pere bei Lauros kolega Tomas. Vakarieniausime „Fruteria del Vero“. Šis pavadinimas pažodžiui reikštų „Vero daržovių krautuvė“. Įdomu. Veriame vos už kelių šimtų metrų nuo viešbučio esančios daržovių parduotuvėlės duris. Kiek sunerimę: negi valgysime tarp pomidorų ir svogūnų dėžių… Bet Laura mus vedasi laiptais žemyn. O ten – itin įspūdingai atrodantis prabangių (pilnų) butelių „tapetais“ padabintas rūsys, kurio centre mūsų vienuoliktukei padengtas stalas. Wow!

Pasirodo, kad Vero šeima čia turi restoraną. Ir tokį, atrodo, GERĄ. Mūsų šįvakar net vienuolika. Ant stalo mikliai atsiduria Jamon ir sūrių rinkinys, bei kiti regionui būdingi užkandžiai. Taures rožine spalva padabina šaltas Enate Rosado 2012. Labai gardu! Klausiame Eric‘o, kas čia darosi, kad kaskart ragaujamas šis rožinukas atrodo vis gardesnis. Prancūzas (tokia Eric‘o gimtoji šalis) atsako paprastai – „na, mes stengiamės!“.

Restorano šeimininkė padeda ant stalo kelias pomidorų lėkštes. Paragaujame. Aidi nuostabos šūksniai ir prašome paaiškinimo, kas čia per žvėrys, bo šie mėsingi pomidorai dangiškai skanūs. Laura pasakoja, kad juos augina jų vynuogynų prižiūrėtojas Oscar‘as, o veislė vadinasi „Rausvasis Pomidoras“. Nesidrovime paprašyti dar ir dar. Galų gale kone kiekvienas prieš save turi po solidaus dydžio lėkštę su pomidorais. Taip paprasta, bet kaip gardu!

Žodžių kišenėje neieško nei Lietuvių kuopa, nei vyno industrijos atstovai. Įsilinksminame. Bendravimas šiltas ir betarpiškas, kaip su senai nematytais gerais draugais. Jėga! Šiandiena turbūt reikia pavadinti „jautadieniu“, nes ant stalo nutupia bent 4kg sultingo tik vos apkepto jautuko antrekoto. Eric‘as vieno įsimintino vakaro Vilniuje įkvėptas traukia kamščius iš Enate Reserva Especial 2006 butelių. Stulbinantis vynas, prie stulbinančio maisto stulbinančiai publikai. Taip, tikrai, mes, vienok, nuo kuklumo nemirsim. Salut! Uuuuu!

Desertui ant stalo atnešami aruodai skirtingų vaisių ir karšto šokolado indai. Namo turbūt grįšime dvigubai didesni… Tomui akivaizdžiai labiausiai patiko vyšnios. Taip manome, nes šeimininkė specialiai jam atnešė atskirą sirpiųjų lėktę… Salut! Uuuu! Kvepia bene smagiausiu vakaru šioje kelionėje. Restoraną paliekame tik gerokai po vidurnakčio.

Rytoj jau 8:30 turėtume vykti į vynuogynus. Po tokio vakaro dauguma skuba į patogias lovas. Atrodo, kad ištvermingiausi sėda dar valandėlę-kitą rūšiuoti dienos nuotraukų, bet pasirodo, kad būta ir dar ištvermingesnių. Tokia vat ta mūsų diena šiaurės rytų Ispanijoje.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
–>Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate