Žinojome, kad kažką vakare gaminsime, bet vis nesugalvojome, ką. Iš parduotuvės parsinešėme pievagrybių, grietinės, įvairių duoniukų, poro stiebą, ir du buteliukus Hoegaarden alaus (nieko įdomesnio nebuvo). Kodėl būtent šie produktai? Tiesiog pasirodė, kad gal jų trūks gaminant. Pasirodo, netrūko.

Varstome šaldytuvą, kraustome lentynas, naršome visa virtuvę ieškodami minčių, ką čia paruošus. Stalčiuje aptinkame mažą permatomą pakutį su juodais grūdeliais – bingo! Tai prieš 3 metus iš Toskanos parsivežti sepijų rašale išmirkyti ryžiai. Ok, idėja kaip ir yra – juodas risotto. Gal su pievagrybiais? Hmm… Bevarstant šaldytuvo duris akys užkliuvo už šaldymo kameroje esančio matinio maišelio. Staiga prisiminėme – ten juk krevetės! Ir ne bet kokios, o bent po 200g kiekviena sveriančios. Prieš mėnesį pirkome norėdami pasiruošti, bet kažkaip neberadome laiko, tai atgulė kameron (ir užmarštin). Galvose jau ima suktis idėjos apie galimą patiekalą. Tik reikia kažkokio garnyro. Na, bet sugalvosim. Konstruojam.

Krevetes atšildėme ir sudėjome į plastikinį užspaudžiamą maišelį. Užbėrėme druskos, apelsinų sulčių ir kario prieskonių (geru pavadinimu anie – “Erotischer Curry”). Įpjaustome vienintelį rastą šaldytuve laimą. Maišelį murkdome į bliūdą su vandeniu, kad išspausti iš jo orą ir kai nepaniręs lieka tik maišelio pats viršus, užspaudžiame. Gauname tokį kaipo uždarą maišelį beveik be oro. Iki vakuumo toil, bet bus gerai. Marinuoti maišeliuose labai gerai, nes net nedidelis kiekis marinato pilnai apgobia marinuojamą produktą. Paliekame gerai valandai.

Kol marinuojasi krevetė, reikia iš šaldytuve gulinčių žalumynų (nusipirktas poras, vienas sirpus avokadas ir gera sauja kiek pavargusių gražgarsčių) sugalvoti garnyrą. Avokadą pakaposime, bet ką dar. Ok, kyla mintis, kad jei gražgarstes atgaivinus, jos visai tiktų šalia. Imame bliūdą, beriame ledukų (kameroj jų stengiamės turėti visad) ir pilame šalto vandens. Merkiame gražgarstes ir išspaudžiame pusę citrinos, kuri šaldytuve gulėjo jau be nutarkuotos žievelės. Per maždaug pusvalandį salotos sugėrė atgal šiek tiek vandens, kuris buvo išgaravęs (šaldytuve juk sausa) ir vėl patapo elastingos ir traškios. Tik ką su jomis? O jei sutrynus ir padaryt a la pesto su riešutais? Keistai, skamba bet pabandom. Pertrinam kartu su žemės riešutais ir šlakeliu aliejaus. Rezultatas gražios ryškiai žalios spalvos, tik kiek kartokas. Bet prie avokado turėtu tikt. Privalo tikt, nes daugiau nieko neturim.

Jau užsikaitėme vandenį sultiniui daugiaryžio gamybai, bet rankoje laikoma arbatos taurė (atradome, kad ko ne skaniausiai arbata skanaujasi iš Riedel Swirl serijos taurių) pakišo kitą mintį. O jei verdant risottą sultinį pakeistume čiobrelių arbata? Eksperimentus mėgstame, tad dvejonių nekyla. Užkaistą vandenį panaudojame arbatai plikyti. Aliejuje apčirškiname pusę galvos smulkiai sukapoto raudonojo svogūno. Paskui apkepinimui beriame juoduosius ryžius ir skiltelę česnako (susmulkintą) ir gabalėlį sviesto. Šliūkštelim raudono vyno (va šito tai visad namie yra). Vynui gerokai nugaravus sumažiname liepsną ir pilame šaukštą arbatos. Kai išgaruoja šis, dar vieną. Ir t.t. Kai jau konsistencija jau atrodė nebloga – tekančiai tąsi, o ryžiai buvo al dente (standūs, bet nebe kieti), nukėlėme nuo ugnies. Įmetame dar keletą kubelių sviesto, žiupsnį sutarkuoto kietojo sūrio (šaldytuve radom tokį 3x3x3cm dydžio gabalaitį), permaišome, žiupsnį druskos, šiek tiek ką tik sumaltų pipirų. Paskanaujame. Gardu!

Kaičiame didžiąją keptuvę krevetei skrudinti. Kol šlakelis aliejaus įkaista, mes iš marinato ištrauktą krevetę nusausiname. Pirmas kepame galvas (jos keps ilgiau). Kol šios skrunda, kūnelius (keistai skamba…) įkerpame per nugarą ir išskleidžiame. Patepame mėsytę figų džemu ir dedame ant įkaitusio aliejaus pateptąja puse. Po minutės apverčiame, kad kevalas gražiai paraudonuotų. Mmm.. atrodo gerai.
Iš lentynos stveriame skaidres lėkštes. Į nedidelę apvalią formelę dedame kapoto avokado ir viršų užtepame „gražgarsčių pestu“. Šalia didesnėje apvalioje formelėje formuojame juodąjį daugiaryžį. Dedame išskleistą krevetę ant ryžių, o šalia dailiai apskrudusią galvą. Pakapojame čili papriką ir ja apibarstome ryžius. Galutinis vaizdelis pranoko mūsų lūkesčius.

Skanaujame. Ryžių konsistencija puiki, gerai jaučiasi raudono vyno bei čiobrelių niuansai. Aštrus čili pipirų niuansas itin tinka. Avokadas suteikia gaivos, na o krevetė pikantiškai salsva. Tekstūra primena omarą. Viešnia giria, kad gardu. Buerklin Wolf Gaisboehl vynuogyno vynas tiko ko ne idealiai. Reikės Tom Benns pasakyt, kad ne tik lotuso šaknies tempura yra puikus derinys prie šio vyno.

–> Facebook albumas <–

Vyninės kieme mus pasitinka nuotaikingasis Britas Tom Benns. Tomas visa Liepos mėnesį atostogauja, bet mielai sutinka popietę praleisti kartu. Tikra atgaiva bendrauti su žmogumi, kai nėra kalbos barjero. O anglišką humorą, kurio jis nestokoja, mūsų kompaniją mėgsta labai. Tomas kaip mat palydi mūsų šutvę iki vyninei priklausančių apartamentų, kuriuose apsistosime dviem naktims.

Kadangi restoranai dar uždaryti prisėdame trumpam svetainėje paskanauti 2012-ųjų Wachenheimer. Pernai prieš pat pradedant rinkti derlių vyninę ištiko tragedija – mirė ilgametis vyndarys Fritz Knorr. Didelė atsakomybė užgulė Fritz‘o mokinio Nicola pečius – dabar jis pagrindinis vyndarys. Įsivaizduokite – viena žymiausių Vokietijos vyninių: vynuoges skina Lenkai, vyną gamina Italas, o parduoda Britas. Ir tai veikia!!!

Su Tomu kartu pasidžiaugiame, kad jaunojo Nicolos (jam vos dvidešimt šešeri) padirbėta išties šauniai. Keliaujame į netoliese esantį restoranėlį. Tomas iškart perspėja, kad jei norime neapsinuodyti, reikės gerti alų, nes restoranams nuomoja patalpas iš kooperatyvo, tad ir vyno sąrašas tik iš kooperatyvo. Šypsomės ir mielai sutinkame, nes jau pasiilgome apynių. Kvietinis puikiai tiko prie šerniuko.

Tomas perspėja, kad miestely prieš atvykstant Lietuviams pakabinamas apie tai pranešantis plakatas su raginimu rakinti dukras namie, tad per šias kelias dienas Wachenheime nerasime jokio vakarėlio. Kvatojamės. Apie tai, kad šis britas mėgsta juodą humorą žinojome anksčiau, tad nesivaržome pažerti keletą stiprių juokelių. Tomas atsako tuo pačiu. Mūsų penkeriukės juokas ima nustelbti prie kito stalo kažką švenčiančią bent dvidešimties vokiečių kompaniją.

Po vakarienės restorano šeimininkas pavaišina pačių darytų vynuogių samagonu. Kvapas nuteikia skeptiškai, bet skonis išties švelnus. Pagirtina. Desertui rikiuojamės prie kavamobilio bagažinės. Laikas Creme Brulee! Britui patiko prancūziškas desertas. Tai paruošiame dar ir jo žmonai bei vaikams. Dėkojame Tomui už svetingumą ir gerą nuotaiką ir atsisveikinę patraukiame namo.

Miego dar nesinori, tad „į trasą“ lekia dar „keli“ Wachenheimerio buteliai. Išsimiegojęs sukertame makaronų su greitai susimeistrautu carbonara padažu ir į vyninę. Mus pasitinka žavi Tomo kolegė Sussana. Aplankome Dr. Buerklin Wolf rūsius. Neblogai. Seno vyno saugykloje raibsta akys nuo matomų saldumynų. O kad taip kokį vieną atkimšus… Kol šiek tiek krapena lietus, naudojamės proga pasinaudoti internetu ir įkelti keletą nuotraukų. Lietus neužilgo liaujasi. Dr. Buerklin Wolf vyninėje dirbama laikantis biodinamikos principų, tad įdomiausia degustacija vyksta vaikštant po vynuogynus su pilna kuprine butelių. Nutariame ir mes nepraleisti tokios progos.

Vyninėje paskanaujame paskutinioji derliaus įžanginius vynus ir į kuprinę pasikrauname atskyrų vynuogynų vyno. Kadangi Tomas atostogauja, o Sussana atsakinga už darbą vyninėje po vynuogynus bandys vedžioti čia jau nesyk lankęsis Petras. Žygiuoja ketveriukė su kuprinėmis ir taurėmis rankose.

Aplankome ir paskanaujame Rachbachel, Goldbachel, Gerumpel ir Bohlig vardais pavadintus vynuogynus. Visi jie gaminti lygiai taip pat, bet skonis išties skirtingas. Pechstein vynuogynas pilnas bazalto, kurį iš aukštai kalne esančio karjero kadaise sutempė vergai, nes už geresnes uogas buvo mokami didesni pinigai. Lipame į Pechsteinkopf. Rodos, kad lipant aukštyn viršūnė vis tolsta ir tolsta. Bazalto karjeras atrodo it milžiniškas krateris. Norėjome viršūnėje esančiame ežeriuke išsimaudyti, bet vanduo labai prižėlė žolių, tad surengiame pietų pikniką.

Nuotaika pakili, tad kamštis lekia ir iš 2008-ųjų Jesuitengarten vynuogyno vyno. Prieš akis iškyla frazė „vynas tai poezija butelyje“… Priėjus Jesuitengarten vynuogyną užspaudžia širdį – jis tuščias. Šiemet po derliaus nuėmimo buvo išrauti visi seni ir ligoti, tad ITIN mažai derliaus duodantys Dr. Buerklin Wolf priklausantys medeliai. Sekantis Jesuitengarten Grand Cru derlius bus tik po kokių 15-20 metų.

Susėdame prieš plyną lauką. Išsipilstome Jesuitengarten likučius. Gedime. Negalime grįžti nepabuvoję viename garsiausių vynuogynų visoje Vokietijoje, kuris vos už kelių žingsnių – Kirchenstuck. Seni vynmedžiai bažnyčios fone. Kelias namo neprailgsta. Vakarienę gaminsime patys. Ant jautienos steiko kvietėme ir Tomą, bet jis pasižadėjęs vakarieniauti pas vyndarį Nicolą namuose, mat atvažiuoja italo mama. Miegot nueiname vėlai.

Po sočių Vokiškų pusryčių dar užsukame į vyninę interneto lašelio. AČIŪ visai nuostabiai Buerklin Wolf komandai ir ypač Tom Benns už svetingumą ir geras emocijas. Keliaujame į Mozelio regioną!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Eurotrip. Iškeliaujame
Eurotrip. Kavamobilis
Eurotrip. Creme Brulee
Eurotrip. Jonas Krafuss
Eurotrip. Alois Lageder
Eurotrip. World Coffee pt1
Eurotrip. World Coffee pt2
Eurotrip. World Coffee pt3
Eurotrip. World Coffee pt4
Eurotrip. Barcelona
Eurotrip. Albet I Noya
Eurotrip. Champagne Moutard
–>Eurotrip. Buerklin Wolf
Eurotrip. Selbach Oster
Eurotrip. Mosel’io šlaituose
Eurotrip. Sepp Moser