Nemokame aklai sekti receptais… Vietoj pjausnio su šonkauliais pasirinkome mentę, vietoj įprastos orkaitės pasirinkome vandens krosnelę, o vietoj įprasto vakuumavimo teko pasirinkti maistinę plėvelę bei sandarius maišelius. Supakavome jautieną ir šeštadienį 19:40 panardinome į 50C temperatūros vandenį. Netruko ir sekmadienio popietė ateit. Prie jautienos sugalvojome pateikti bulvių košę. Su gorgonzola. Bulvių košėje labai svarbu pačių bulvių kokybė ir galutinė košės tekstūra. Bulves turėjome geras, bet kaip tą šilkinę tekstūrą išgauti?

Vėl pasitelkėme Heston‘o patarimus. Dalinai. Šiek tiek plačiau apie tai: bulves labai švariai apšveitėme, nuskutome ir apie 5 minutes po tekančiu vandeniu plovėme krakmolo perteklių. Tada jas panardinome į nesūdytą 72C temperatūros vandenį. Tai „įkalins“ krakmolą bulvės viduje. Pypsintis telefonas praneša, kad jau 19:40 – laikas traukti lauk jautieną. Ištraukėme, išvyniojome, palikome atvėsti. Po pusvalandžio bulves darsyk perplovėme, pakeitėme puode vandenį švariu, įžėrėme druskos ir užkaitėme bulves įprastam virimui. Kol bulvės virė, keptuvėje ant aliejaus apskrudinome bulvių lupenas. Jas nusausinome ir subėrėme į gilioje keptuvėje šylantį pieną. Gavome ryškaus bulvių kvapo šiltą pieną bulvių košei. Puode bulvių vaizdelis nepakitęs – vanduo kunkuliuoja siūbuodamas sveikus bulvių gabalus, bet užteko ištraukti vieną gabalaitį iš vandens ir spustelėti jį šakute ir šis subyrėjo. Išvirė. Nupylėme vandenį, bulves sutrynėme. Geros bulvių košės paslaptis – sviestas! Šįkart jo buvo net apie 25% visos masės… Taip, gal ir nesveika, bet užtai kaip skanu! Užpylėme mūsų bulvinį pieną ir permaišėme. Wow! Viliojantis aromatas ir šilkinė nelipni tekstūra. Perpylėme košę į ketaus puodą, apibarstėme kvapnia gorgonzola ir pašovėme į orkaitę lengvai apskrusti.

Prie bulvių ir mėsos tinka grybai! Kreivabūdes apšluostėme ir nuvalėme (plovimas vandeniu nedovanotinai atskiedžia pačio grybo skonį!). Keptuvėje įkaitinome kelis lašus aliejaus ir mažą sviesto kubelį. Į gerai įkaitusią keptuvę sužėrėme grybų juosteles. Nemaišome – norime bent šiek tiek karamelizacijos. Užmalame juodųjų pipirų. Matome, kad grybai rusta. Permaišome. Išsileidžia sultys ir toliau karamelizacija nebevyks… Padruskiname (jei druską būtume bėrę anksčiau, būtume paskatinę sulčių išsiskyrimą, kuris neleistų gražiai apskrusti mūsų kreivabūdėms). Keliasdešimt sekundžių ir grybai keliauja lauk iš keptuvės. Iš orkaitės išimame garuojančią bulvių košę su gorgonzola.

Ėmėmės jautienos – gabalaičius apšlakstėme alyvuogių aliejumi, pabarstėme druska ir suguldėme į net rūkstančią nuo karščio keptuvę. Mėsa jau iš anksto buvo paruošta, tad dabar tereikia tik bene svarbiausio proceso visoje gastronomijoje – Maillard‘o reakcijos. Mėsą netrukus dailiai apskrunda. Išėmę iš keptuvės bent 5 minutėms paliekame mėsa pailsėti.

Serviruojame vakaro vaišes. Supjaustome mėsą juostelėmis ir patiekiame. Kam lėkštėje, o kam šaukšte… Ar tai buvo šaukštas tobulybės? Deja, ne: puiki bulvių košė (dar tikrai pakartosime!), labai skanūs „grybiški“ grybukai, gardi jautiena. Nors derėjo patiekalas tarpusavy išties neblogai, tik vat tas paprastas „gardi jautiena“ nebetenkina. Jei kitąsyk imsimės panašių avantiūrų, mėsą ruošime apie 60C temperatūroje kokius trissyk trumpiau. Parą laiko ruošta jautiena prarado savo tąsumą ir patapo šiek tiek „vatiška“. O ir antrekotus vietoj menčių pažadame kitąsyk imt…

Šįkart nieko nerašėme apie vyną. Jo buvo. Skanaus. Įvairaus. Tarp vyndarių gajus posakis, kad „pagaminti geram vynui prireikia daug alaus“. Mes turbūt galėtume jį transformuoti į kažką tokio: „pagaminti skaniai vakarienei prireikia ne vienos taurės vyno“

–> Facebook albumas <–