Vieno vakaro metu nuskambėjo nuomonė, kad norėtųsi vakarienei kažko lengvesnio ir be mėsos. O mums draugų nuomonė rūpi, tad visiems pranešam, kad vakarienei – falafeliai. Tačiau kas tai, draugai nežino. Po paskutinio apsilankymo Didžiosios Britanijos sostinėje laikyti vyno egzaminų broils pasakojo, kad valgė skanų greitą reikalą išsinešimui – avinžirnių patiekalą pitoje vadinamą falafeliu. Broliams tai neskambėjo labai įtikinamai, nes kaip gali būti skanus reikalas be mėsos!?! Tad nutariame pamėginti pagaminti ir paskanauti. Tik pateiksime ne kaip greito maisto variantą pitoje, bet lėkštėje – kaip mėgstama Izraelyje.

Užmerkiame pakelį (500g) avinžirnių vandenyje. Šie per parą sugeria ko ne visa bliūdą vandens, išbrinksta ir suminkštėja. Pilame juos į smulkintuvą ir smulkiname iki kol pataps smulkio kruopelės (ne košė!). Dar susmulkiname kalendros ir petražolių. Taip pat ir svogūno. Viską sumaišome. Pagardiname kuminu, druska ir pipirais. Dėl lipnumo dar šaukštą miltų įberiame. Formuojame kokių 3cm skersmens rutuliukus. Šiuos apvoliojame džiuvesėliuose ir beveik turime falafelius.
Padažą ruošėme iš jogurto. Vienas indelis (500g) graikiškojo, vienas turkiškojo (abu gardūs, nesugebėjome išsirinkti, tad sumaišėme). Įžėrėme šiek tiek kapotos kalendros. Išspaudėme keletą laimo puselių, dosniai apibarstėme kuminu ir aštriaisiais pipirais. Truputis druskos ir juodųjų pipirų. Dėl gaivumo taip pat ir laimo žievelės pritarkavome.

Iš keleto žaliųjų lapų, pomidorų ir baltojo svogūno užmaišome paprastas salotas. Šlakelis aliejaus, žiupsnelis druskos, keli rankos sūkiai didžiuoju pipirų malūnų ir salotos laukia valgytojų.

Gana ilgai klaidžiojome po prekybcentrių duonos skyrius ieškodami tinkamos duonelės. Vienos per kietos, kitos per minkštos, trečios per plonos ir t.t. Apsistojome tie Maximoje kepama “turkiška duonele”. Turėtų būti gerai – duona minkšta, bet paskrudinus turi susidaryti traški plutelė.

Pasiruošimas baigtas, konstruojam! Orkaitėn pašauname duoneles. Į karštą aliejų merkiame suformuotus falafelius. Apie minutę – maždaug tiek reikėjo, kad šie dailiai paruduotų ir sušiltų vidus. Nusausiname ant popierinio rankšluosčio. Duonelės išorė, kaip ir spėjome, patapo traški, o vidus minkštas. Suplėšėme nedideliais gabaliukais ir dedame į lėkštę. Šalia šaukšto salotų atgula keli apskrudę avinžirnių kukulaičiai. Apliejame padažu ir Voilà – falafelis a la organoleptikai.

Draugai gyrė, kad gardu. Falafelis trapus, ryškaus avinžirnių ir žolelių skonio, puikiai dera su aštroku, bet gaiviu, padažu. Duonelė minkšta, bet traškia plutele. Iš devynių kompanijos burnų falafelio užsienyje buvo skanavusios dvi. Panašu, kad su savo falafeliška improvizacija pataikėme neblogai – gyrė, kad skaniau, nei užjūryje.

Ačiū draugams už šaunų vakarą bei kantrybę ilgokai laukiant mėsiškojo OssoBuco, katras vainikavo šio vakaro vaišes. Suvalgyta buvo viskas. Pasirodo, kad net jei atrodo, kad norisi kažko lengvo, ilgai troškinta jautiena irgi tinka

 –> Facebook albumas <–