Sugalvojome, kad ir mes juk galime pabandyti pagamintį šįą škotijos gastronomijos legendą! Nors patiekalą planuojame valgyti šeštadienį, visgi pasiruošimas prasideda dar ketvirtadienį. Šviežias aviuko skrandis atidžiai išplaunamas ir užmerkiamas sočiame druskos tirpale. Atsivežtus subproduktus darsyk perplauname ir sumerkę į vandenį paliekame vėsiai laukt rytdienos. Penktadienį išpjaustę plaučius, širdis ir liežuvėlius išvirėme sūdytame vandenyje – reikia, kad iki ruošiant apie parą pastovėtų vandenyje, kuriame virė.

Pagaliau šeštadienis! Pradedame nuo kruopščiausio darbo – stambios druskos pagalba šveičiame aviuko skrandį nulupdami gleivinę. Norimas rezultatas pasiekiamas per kiek daugiau nei valandą. Išvirtus plaučius sumalėme, o liežuvėlius ir širdeles smulkiai sukapojome. Kadangi kepenys paruošiamos greitai, tai jų nevirėme iš anksto – išvirs kai bus verdamas visas haggis. Kad pagerinti skonį bei tekstūrą, sumalame ir kelis šimtus gramų avienos šoninės. Viską sumaišėme kartu bei įpylėme apie puskilogramį avižinių dribsnių. Kad mišinys būtų skystesnis, užpylėme vandeniu, kuriame virė subproduktai. Pagardinome juodaisiais pipirais ir druska. Idant suteikti šiek tiek skonio kompleksiškumo kelis syk prabraukėme muskato riešutu per smulkią tarkutę. Galutinės masės konsistencija – kaip bulvių tarkių gaminant vėdarus. Kadangi avižos sugers drėgmę ir brinks, tai mišiniu užpildome tik pusę avies skrandžio tūrio – kitaip prasprogs. Tvirtai užsiūname. Merkiame visą šį reikalą į didelį puodą, kur haggis virs dar kelias valandas.

Begaminant brolis pasakoja, kad avių augintojas turi tradiciją iškart po skerdimo ruošti avino sėklides. Įdomu. Kaip tik tuo metu atsiveria durys ir pro jas įeina Liutauras. Netikėtai nešinas… …šviežiomis „Naturalia“ ūkyje augintų jautukų sėklidėmis. Déjà vu. Tad kol verda Haggis, užkandžiui gaminame atsineštas gėrybes. Į trintuvę subėrėme kukurūzų kruopas, stambią druską ir juoduosius pipirus. Pertrynėme ir juose apvoliojome išlukštentų sėklidžių riekeles. Keletas minučių spragsinčioje keptuvėje ir voila – užkandis jau ant stalo. Visi, kurie išdtrįso paskanauti liko labai maloniai nustebinti šio delikateso skonio.

Traukiame kamščius iš 1998 ir 1993 skaičiais bei vienodais vynuogynų pavadinimais pažymėtų vokiškų Riesling butelių. Nusivylimas. Abudu vynai visiškai negyvi. Liūdnoka. Bet tai tik patvirtina, kad vynas negali būti universaliai ilgai laikomas. Mes tai žinojome, bet kai kuriems svečiams tai buvo vertinga pamoka. Aidi nuo terasos lekiančių nudužusių putojančio vyno butelių kakliukai. Gardu. Škotai haggį tradiciškai patiekia dubeny su virtomis bulvėmis. Mes irgi išsivirėme bulvių, jas sutrynėme su šiek tiek pieno. Sutarkavome kelias morkas ir jas vos apkepinome. Iš viso šito suformavome sluoksniuotus bokštelius, papuošėme sultenių lapeliais ir pagardinome raudono vyno-apelsinų padažo šlakeliu. Šių bokštelių paragauti išdrįso net tie, kas subproduktų paprastai nevalgo. Sakė, kad gardu. Mums irgi patiko.

Nenorime perdėm girtis, bet svečiuose viešėję virtuvės profesionalai pripažino, kad tai gardžiausias jų valgytas haggis. Tiesa, nuskambėjo nuomonė, kad skaičiuojant įdėta dūšią, laiką ir pastangas, patiekalo skonis, nors ir išties geras, nevertas tiek daug pastangų. Kategoriškai nesutinkame! Juk ne kažkokio tai naudingumo koeficiento siekiame. Manome, kad pagrindinė tokių vakarų idėja ir yra susibėgti bei linksmai leisti laiką su bendraminčiais.

–> Facebook albumas <–