Turą pradedame Baron del Ley. Kadaise šis dvaras kartu su vienuolynu priklausė turtingam didikui, bet ans būdamas šelmis sugebėjo visą turtą pralošti kortomis. Džiugu, kad dabar čia gimsta įdomus Rioja regiono vynas. Žavusis Ispanas pasakoja apie vyninės istoriją ir apie turimus vynuogynus. Atidžiai klausome. Na, bent jau bandome, nes gražūs vaizdai vis vilioja fotokamera veidą prisidengt…

Neužilgo prie grupės prisijungia ir vyriausioji vyndarė Mayte. Keliaujame po vyndarės valdas ir klausomės, kaip ir ką kuriame vyno kelio žingsnelyje ji daro. Įdomu. Žiūrint į naujo ąžuolo statinėse bręstanti vyną nejučia ima jamt seilėtekis. Laimei Inigo ir Mayte jau mus kreipia link degustacijai pritaikytos salės.

Šaltas baltasis Baron de Ley vynas iš Viura bei Malvasia tiesiog išgaruoja iš aprasojusių taurių. Labai gardu, vienok. Rožinukas irgi susmaguriaujamas greitai. Mayte kemša Baron de Ley 3 Vinas Reserva butelį. Šis svarus ryškaus charakterio baltasis užkariavo jau ne vieną širdį Lietuvoje. Tai, kad šis vynas šių metų Lietuvos vyno čempionate laimėjo pagrindinį prizą skiriamą baltajam vynui, patvirtina mūsų mintis. Išpažįstame savo jausmus šiam vynui. Salut! Uuuuu!

Vėlgi burbuliukų mėgėjams tenka nusivilti – Cava čia negaminama…. Baron de Ley Reserva bei Gran Reserva raudonieji demonstruoja klasikinį Rioja raudonųjų stilių. Tiesa, su modernizmo „potepiais“. Neribojame savęs ir nuo ant stalo stovinčių lėkštučių su kumpiu mikliai naikiname mėsos buvimo įkalčius. Pasirodo, kad šeimai priklauso ir kumpių „ferma“. Drąsiai teigiame – skaniausias Jamon Iberico, kokį tik teko ragauti. Norime jo Lietuvoje!!!!! Prie vyno dera puikiai. Tik iš aplink ūkį augančių senų Tempranillo bei Cabernet Sauvignon uogų sulipdytas Finca Monasterio Reserva palieka gilų įspūdį. Sunku apsispręsti, kas patiko labiau: šis, ar unikalusis Setes Vinas Reserva, gaminamas net iš septynių vynuogių, kurių keturios raudonos ir trys baltos. Grupės nuomonės išsiskiria. Bet čia prisimename posakį: „jei man patinka brunetės, juk nereiškia, kad blondinės negražios“.

Atrodytų, kad kaip ir viskas, bet Inigo nudžiugina naujienomis. Ant stalo pasirodo keturi buteliai pažymėti žodžiu „varietales“ bei vynuogių veislių pavadinimais. Tai išskirtiniai tik iš itin mažų plotelių gaminami vynai. Tempranillo de Montagne, Garnacha, Graciano ir Maturana. Visų kokybė nepriekaištinga, tačiau charakteris labai skirtingas. Įdomiai sutapo, kad moterims labiau patiko šilkinė Garnacha, o vyrams itin reta charizmatiškesnė Maturana. Norime ir šių Lietaus Šalyje.

Po degustacijos einame apžiūrėti dvaro, kuriame padarytas muziejus. Akį patraukia vienuolių naudotas varpas. Gal grupinę nuotrauką?! Apsilankome dar ir medžioklės trofėjų kambaryje, kur sėkmingai prisimatuojame naujos kolekcijos ragus. Prieš išvažiuojant kiekvienas gauname po mini dovanėlę bei sertifikatą, liudijantį, kad išklausėme pilną Baron de Ley kursą. Yey!

Šiek tiek vėluodami važiuojame pietauti. Į nediduką Viana miestelį. Gatvėse pilna baltai-raudonai apsirėdusių žmonių, užtvertas įvažiavimas į centrą. Inigo paaiškina, kad vyskta miestelio šventė. Įsivaizduokite mūsų nuostabą, kaip pamatome, kad tai bulių bėgynės. Gerokai mažesnio mąsto, nei kad vyksta Pomplonoje, bet vis vien atrodo išties stulbinamai.

Kadangi į restoraną vedančia gatvele bėgs buliai, tai ramia sąžine net ir vėluodami liekame stebėti šventės. Miestely tvyro puiki aura. Restoranas pasirodo beesąs sidrerija, kurioje iš rūsyje esančios bačkos gali piltis tiek sidro, kiek tiek pajėgsi išgerti. Paragaujame. Įdomu, tačiau mūsų taurėse jau Baron de Ley vynas, tad sidras lieka antrame plane…

Maistas paprastas, bet labai gardus – ant vynmedžių anglių paskrebinti jaučio antrekoto gabalai, kuriuos iki savoi skonio galima dar pasikepinti ant itin karštų molinių ant stalo stovinčių lentelių. Tres Vinas buteliai tuštėja vienas po kito. Salut! Uuuuu! Pasisotinę važiuojame į El Coto vyninę. Dėl laiko stokos Inigo pasiūlo ekskursiją neišlipant iš automobilių. Iš pradžių skambėjo keistai, bet kai pamatėme maštabus, supratome, ką jis turėjo omenyje. Jei 14 000 statinių matytų Grandes Vinos Y Vinedos vyninėje padarė įspūdį, įsivaizduokite, kaip atrodo 70 tūkstančių statinių…

Po greitos ekskursijos skubame į degustacijų… …namą. Taip, ant kalvos virš vyninės pūpso modernios architektūros triaukštis namas, kurio vienintelė paskirtis – degustacijų salė. Na, ir klientų(-čių) žavėjimas. Inigo greitakalbe beria informaciją apie skanaujamą vyną. Į taures ir gerkles skalauja vėsūs El Coto Bianco ir Rosado. Raudonuosius atstovauja Crainza, Coto de Imaz Reserva bei Gran Reserva. Džiaugiamės atnaujintomis etiketėmis ir kasmet gerėjančiu vyno skoniu. Salut! Uuuuu!

Tariame didelį AČIŪ Inigo ir sutariame, kad sekantis pasimatymas bus Lietuvoje. Mikliai susėdė į baltuosius automobilius skuodžiame link Aragonas regiono.

Barbastro mniestely mūsų laukia Enate vyninės atstovė Laura Mayoral. Atvažiavus paaiškėja, kad laukia ne tik Laura, bet ir vyninės direktorius Eric Pere bei Lauros kolega Tomas. Vakarieniausime „Fruteria del Vero“. Šis pavadinimas pažodžiui reikštų „Vero daržovių krautuvė“. Įdomu. Veriame vos už kelių šimtų metrų nuo viešbučio esančios daržovių parduotuvėlės duris. Kiek sunerimę: negi valgysime tarp pomidorų ir svogūnų dėžių… Bet Laura mus vedasi laiptais žemyn. O ten – itin įspūdingai atrodantis prabangių (pilnų) butelių „tapetais“ padabintas rūsys, kurio centre mūsų vienuoliktukei padengtas stalas. Wow!

Pasirodo, kad Vero šeima čia turi restoraną. Ir tokį, atrodo, GERĄ. Mūsų šįvakar net vienuolika. Ant stalo mikliai atsiduria Jamon ir sūrių rinkinys, bei kiti regionui būdingi užkandžiai. Taures rožine spalva padabina šaltas Enate Rosado 2012. Labai gardu! Klausiame Eric‘o, kas čia darosi, kad kaskart ragaujamas šis rožinukas atrodo vis gardesnis. Prancūzas (tokia Eric‘o gimtoji šalis) atsako paprastai – „na, mes stengiamės!“.

Restorano šeimininkė padeda ant stalo kelias pomidorų lėkštes. Paragaujame. Aidi nuostabos šūksniai ir prašome paaiškinimo, kas čia per žvėrys, bo šie mėsingi pomidorai dangiškai skanūs. Laura pasakoja, kad juos augina jų vynuogynų prižiūrėtojas Oscar‘as, o veislė vadinasi „Rausvasis Pomidoras“. Nesidrovime paprašyti dar ir dar. Galų gale kone kiekvienas prieš save turi po solidaus dydžio lėkštę su pomidorais. Taip paprasta, bet kaip gardu!

Žodžių kišenėje neieško nei Lietuvių kuopa, nei vyno industrijos atstovai. Įsilinksminame. Bendravimas šiltas ir betarpiškas, kaip su senai nematytais gerais draugais. Jėga! Šiandiena turbūt reikia pavadinti „jautadieniu“, nes ant stalo nutupia bent 4kg sultingo tik vos apkepto jautuko antrekoto. Eric‘as vieno įsimintino vakaro Vilniuje įkvėptas traukia kamščius iš Enate Reserva Especial 2006 butelių. Stulbinantis vynas, prie stulbinančio maisto stulbinančiai publikai. Taip, tikrai, mes, vienok, nuo kuklumo nemirsim. Salut! Uuuuu!

Desertui ant stalo atnešami aruodai skirtingų vaisių ir karšto šokolado indai. Namo turbūt grįšime dvigubai didesni… Tomui akivaizdžiai labiausiai patiko vyšnios. Taip manome, nes šeimininkė specialiai jam atnešė atskirą sirpiųjų lėktę… Salut! Uuuu! Kvepia bene smagiausiu vakaru šioje kelionėje. Restoraną paliekame tik gerokai po vidurnakčio.

Rytoj jau 8:30 turėtume vykti į vynuogynus. Po tokio vakaro dauguma skuba į patogias lovas. Atrodo, kad ištvermingiausi sėda dar valandėlę-kitą rūšiuoti dienos nuotraukų, bet pasirodo, kad būta ir dar ištvermingesnių. Tokia vat ta mūsų diena šiaurės rytų Ispanijoje.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
–>Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Tad į Ribera del Duero vėluojame kaip reikiant. Nepadeda ir tai, kad važiuojame nacionaliniais keliukais – autostrada į tikslą neveda. Kadangi vietoj vidurdienio, vietą pasiekiame tik antrą valandą popiet, tenka sukeisti lankomų vyninių tvarką. Ribera del Duero apeliacija įsikūrusi Castilla y Leon regione, ant aukštų Duero upės šlaitų.

Mes jau Emilio Moro vyninės kieme. Mus pasitinka žavus Ispanas David Montes. Leidžiamės apžiūrėti šios pasaulinio garso vyninės rūsių. Aukščiausio lygio vyndarystės technika tiesiog žiba. Įspūdinga.

Prie mūsų kompanijos dar prisijungia ir vyriausias vyndarys Alvaro. Pasakoja apie visa, kas vyksta vyninėje. Klausome susižavėję. Gaila, kad dėl laiko stokos nebespėjame nubėgti į beveik kilometro aukštyje plytinčius vynuogynus. Degustacijų salė įrengta stulbinančioje aplinkoje – virš patalpos su dailiai sukrautomis ąžuolinėmis statinėmis. Trumpas filmukas apie vyninę padeda suprasti, kaip vyksta darbas vynuogynuose.

David nesibodėdamas kemša kiekvieno vyno po du butelius. Į mūsų pastabą, kad gal užtektų ir vieno gauname šmaikštų atsakymą – „juk ne jūs už juos mokate!“. Geras požiūris. Mums patinka. Vynas dar labiau. Emilio Moro FInca Resalso – jaunas, bet itin švelnaus skonio. Bene smagiausiai ragaujamas jaunas Ribera del Duero apeliacijos vynas, kokį mums tekę ragauti. Emilio Moro Emilio Moro – vyninės pagrindinis vynas. Tai tipiškas solidus prestižinio Ribera del Duero regiono vynas. Tarpusavy lyginame 2009 ir 2010 ųjų derlius. Jaunesnis vynas turi ženkliai daugiau sirpių uogų kvapų. Liūdi baltojo vyno gerbėjai – Ribera del Duero regione toks negaminamas. Na, teoriškai įmanoma, bet tada reikėtų vyną deklasifikuoti… …bet gal šįkart neišsiplėsim apie Albillo baltąsias vynuoges ir iš jų gaminamo vyno ypatumus.

Neužilgo į taures liejasi Malleolus – senų, iki 75 metų amžiaus Tempranillo vynmedžių derliaus vynas. Po fermentacijos vynas paskui net 18 mėnesių bręsta naujose Alier ąžuolo statinėse. Vėlgi gauname progą palyginti 2009 ir 2010 ųjų derliaus vyną. Šįkart įdomesnis pasirodo vynas iš 2009 metais rankomis skintų uogų. Ant stalo Alvaro atneša Malleolus de Valderramiro butelį. Tai 1924 metais sodinto mažyčio vynuogyno vynas. Gero derliaus metais pagaminami vos 7000 butelių. Itin ryškaus skonio kompleksiškas vynas. 2009 ųjų derlius aiškiai ragaujamas dar per anksti, bet milžiniškas šio vyno potencialas aiškus.

Malleolus de Sanchomartin – iš vos vieno hektaro vynuogyno sodinto 1964 metais. Jei pasiseka, Emilio Moro pagamina 3000 butelių šio vyno. Filosofuojame, kad daugiasluoksnis Valderramiro būtų idealus vynas norint ragaujant gilintis ir diskutuoti apie atsiveriančias subtilybes, tuo tarpu šviežių tamsiųjų uogų aromatų kupinas Sanchomartin būtų idealus norint suvilioti simpatiją. Mmmm… Didingi vynai. Tiesa, kiekvienas patenka į dviejų nulių zoną. Europietiškųjų… Prisiminę posakį „prieš pinigą nepapūsi“ šypsomės. Gardu, vienok.

Turime skubėti į Pago de Los Capellanes vyninę. Dėkojame moterų žvilgsnius prikausčiusiems David bei Alvaro už svetingumą, fotografuojamės ir atsisveikinę skuodžiam link Pesquera de Duero.

Pago de los Capellanes vyninės išvaizda priverčia išsižioti net ir visko mačiusius – visur aplink žiba moderni prabanga. Mus pasitinka vyriausias vyndarys Paco. Eidami link kino salės, kurioje žiūrėsime daugybe apdovanojimų gavusį vyninės savininko sūnaus kurtą filmą, praeiname pro modernaus meno ekspoziciją. Gražu. Per 13 minučių pamatome, kas vyksta Pago de los Capellanes vynuogynuose visais keturiais metų laikais. Mūsų šneki kompanija nepratarė nė žodelio scenos metu – visų akys prikaustytos prie milžiniško ekrano. Lieka gilus įspūdis.

Paco aprodo savo darbo vietą, kurioje spindi naujos ąžuolinės fermentavimo talpos ir įspūdingai atrodantys plieniniai indai. Specialiai pakabintame dideliame televizoriuje vėl žiūrime filmą. Apie tai, kaip vynuogės perrūšiuojamos net 3 kartus, bei kaip sultys virsta vynu. LABAI informatyviai ir profesionaliai paruoštas filmas.

Rūsys su statinėmis turbūt įspūdingiausias kada nors mūsų matytas. Iš pradžių tamsu, bet vėliau užsidega šviesa rūsio gale, tada šiek tiek arčiau, dar arčiau, dar. Pamažu nušvinta visa besiilsinčio vyno šventovė. LABAI įspūdingas vaizdas. Degustacijų salėje Paco pasakoja, apie pirmąjį savo derlių Pago de los Capellanes vyninėje – teko labai pasistengti, nes patalpose nebuvo nei langų, nei durų… Bet pavyko. Net labai pavyko. Dabar gi jau su tokiais sunkumais tikrai nebesusidurs.

Ragaujame visus penkis Paco gaminamus vynus. Tai modernesniojo stiliaus Ribera del Duero apeliacijos vynas. Visi labai skirtingi, tačiau savo kategorijose išskirtinai geri. Kuklia joven (liet. jaunas) brandos nuoroda pažymėtas vynas toli gražu ne kuklus – jaučiasi puiki sirpių uogų charakterio bei brandos ąžuolo statinėse dermė. Crianza turbūt petys-petin stotų su kaimynų „Reserva“ terminu padabintais buteliais. Itin aukšti tarptautinių vyno žurnalų vertinimai tik patvirtina mūsų nuomonę. Sunku išsirinkti favoritą: Pago de los Capellanes Reserva ar Parcela El Nogal. Abu vynai verti savo nepriekaištingos reputacijos. Visgi El Nogal su riešutmedžiu ant etiketės mums pasirodo turintis šiek tiek daugiau savito charakterio.

Pago de los Capellanes ikona – El Picon. Uogos šiam išskirtiniam vynui skinamos geriausiojo vynuogyno smaigalyje. Po fermentacijos vynas keliauja į beveik pusantro tūkstančio eurų kainuojančias statines (išskirtinės kokybės mediena su kuria leidžiama dirbti tik statindarių konkurso nugalėtojams), kuriose bręsta apie du metus. 2006-ųjų metų derliaus vynas apstulbina neįtikėtinu skonio balansu. Žeriame pagyras Paco.

Skubėdami lekiame į vynuogynus. Seni Tempranillo vynmedžiai atrodo stulbinančiai. Fototechnika spragsi beveik be sustojimo – jau gerokai vėluojame išvykti į Rioja, o norime įamžinti šiuos nepaprastus vaizdus. Rodos, kad bent pora kadrų pavyksta. Lagrono mieste esančiame viešbutyje mus pasitinka simpatiškasis Inigo Echivari.

Einame vakarienės į garsiąją Tapas (tikslaus pavadinimo dabar nebeatsimename) gatvę. Visa gatvė pilna savitus užkandžius gaminančių restoranų. Liejasi vynas ir keliauja skirtingi užkandžiai. Įdomu, kad net užsisakęs vienoje vietoje, gali eiti valgyti į kitą, kurioje gal sėdi tavo draugai. Mums labai patiko toks konceptas. Inigo pasakoja, kad šiaip pagal profesiją jis teisininkas ir El Coto vyninėje dirba neseniai. Na, beveik, mat paauglystėje jis vasaromis dirbdavo šioje vyninėje. Inigo tėvas buvo vienas pirmųjų El Coto bei Baron de Ley akcininkų.

Apie vidurnaktį restoranėliai ima užsidarinėti. Mes kaip tik jau pasisotinę. Nuovargis ima imti viršų ir didesnė kompanijos dalis patraukia į viešbutį. Likę mieste dar išbando Logrono kokteilius. Sudomina klubas, kuriame yra bent 12 klasikinio Gin & Tonic kokteilio variaciojų. Labiausiai patiko Bulldog bei Beefeater_24. Į viešbutį grįžtame vėlai. Nei fototechnikos, nei kompiuterio tą vakarą nebejudiname. Turininga diena buvo, vienok. Rytoj laukia išsamus Rioja turas.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
–>Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Beveik 300km iki vyninės neprailgsta, nes kiekvienas randame kaip juos naudingai praleisti – kas vairavo, kas miegojo, kas nuotraukas rūšiavo, kas dienoraštį rašė.

Kadangi vyninės adresas sunkiai nupasakojamas, mums buvo atsiųstos tikslios GPS koordinatės. O kad visi būtų tokie supratingi! Privažiavę prie vartų krizename: aiškiai pataikėme ten, kur norėjome – jokių iškabų (Gil Family Estates stilius) bei pro vartus šviečiantis statybinis konteineris su užrašu „oficina“ (ofisas)…

Mus pasitinka Jordi Flos – linksmai nusiteikęs Katalonas, dirbantis su Gil Family Estates vynais. Vyninėje gaminami vos 3 vynai, tad (pa)talpas apžiūrime greitai, bet labai linksmai. Įdomu, kad šioje vyninėje naudojamos specialiai užsakomos prailgintos cigaro formos statinės. Tai leidžia padidinti kontaktinį ąžuolo-vyno paviršių. Nekantraujame greičiau nuvykti į vynuogynus.

Jordi lydi, o mes sekame iš paskos. Vaizdas pro automobilio langą tampa vis dramatiškesnis kylant aukštyn šlaitais. Vos sustojus prie vynuogyno atima žadą. Svilinančiame karštyje žėri Garnacha krūmai sodinti dar 1918 metais. Itin skurdus akmenuotas dirvožemis ir vos po kelias nedideles kekes ant senų storų šakų. Fotokamerų užraktai spragsi be sustojimo. Nesibodime prigulti ir ant įkaitusių akmenų. Svilina, bet ko tik nepadarysi dėl gero kadro. Iš štai nuo tokių senų Garnacha vynmedžių skinamo derliaus gaminami visi Bodegas Atteca vynai. Neblogai!

Gal grupinę nuotrauką?! Nors vyninėje jau laukė tarp statinių ištaisytas stalas su užkandžiais bei vynais, bet pritariame Jordi pasiūlymui degustaciją paturėti restorane bepietaujant.

Valgyti vykstame iš nediduko Ateca miestuko į didėlesnį Calatayud. Restoranas išties šaunus – sėdame valgyti bent du amželius jau stovinčio namo senoje virtuvėlėje. Palikti visi autentiški rakandai. Gražu, vienok. Stiklas šalto alaus dar niekada neatrodė toks gardus. Jordi užsako įvairių regionui būdingų užkandžių. Traukiame kamščius iš Bodegas Atteca vyno butelių. Honoro Vera ragaujame šiek tiek atvėsintą, tad puikiai dera ir prie lengvesnių užkandžių. Bodegas Atteca Ateca stebina savo koncentracija, bet kartu švelniu skoniu. Retai kam pavyksta pagaminti tokį puikiai subalansuotą vyną.

Ant stalo atnešamos lėkštės su ant laužo kepta aviena. Niam. Ateca Armas vynui derlius skinamas tik nuo pačių seniausių šimtmetį perkopusių vynmedžių, paskui atrenkamos tik geriausiai pavykusios statinės. Saliut! Uuu! Norisi paspausti ranką vyndariui – padirbėta puikiai. Bet kadangi jo nėra šalia, pagyros tenka Jordi. Šypsosi Katalonas. Šypsomės ir mes.

Labai smagi pirmoji dienos pusė. Bet negalime užsibūti, nes jau net valandą vėluojame išvažiuoti link Grandes Vinos Y Vinedos, esančios Carinena apeliacijoje. Važiuoti vos 50 kilometrų. Prie vyninės susitinkames su Lietuvoje jau ne kartą viešėjusia Nieves Beamonte bei vyndariu Marchelo. Tačiau netrukus vėl lipame į automobilius – į vynuogynus. Šįkart sekame paskui ispanų Nissan Patrol džipą. Tenka ir mūsų mašinytėms džipus vaidinti, nes keliuku to, kuo mes važiavome, tikrai nepavadinsi…

Svilinančiame karštyje apžiūrinėjame akmenuotoje dirvoje augančius jau aštuntąją dešimtį metų menančius Garnacha bei Carinena vynuogynus. Gal grupinę nuotrauką?! Marchelo nustebina iš džipe esančio šaldytuvo ištraukęs šalto vandens buteliukų. Niam! Norisi vieną išgerti, o vieną ant galvos susipilti. Grįže prie automobilių aptinkame policijos patrulį. Mums neramu, o Nieves šypsosi – jiems keista, ką tokioje vietoje veikia trys automobiliai.

Grįžę vyninėn leidžiamės į ekskursiją po teritoriją. Ji didelė, mat čia pagaminama daugiau nei 20 milijonų litrų vyno kasmet. Tačiau visi procesai lygiai tokie pat kaip ir mažose lankytose vyninėse. Atvėrus vienas duris ištyso veidai – 14 tūkstančių ąžuolinių statinių vienoje vietoje dar nė vienas mūsų nebuvo matęs.

Prie kompanijos prisijungia dar ir du direktoriai – marketingo ir generalinis. Jaučiamės pagerbti. Degustacijos metu ragavome daug skirtingų įdomių vynų. Labai nustebino Lietuvoje gerai žinomi Beso de Vino vyno naujieji derliai – daug naujienų, dar smagesnis skonis. Visas derlius šiam vynui skinamas rankomis nuo it krūmai atrodančių vynmedžių.

El Circo pavadinto vyno žaismingos ne tik etiketės, bet ir skonis. Anayon – tai serija itin mažais kiekiais gaminamo išskirtinio vyno. Laukiame naujienų Lietuvoje! Einame į kino-konferencijų salę. Deja ne, ne kino žiūrėti. Marketingo direktorius rodo išsamią prezentaciją apie ragautus vynus bei jų prekės ženklo vystymą. Labai įdomu, nes šie ispanai nebijo pasitelkti šiuolaikinių rinkodaros priemonių bei naujausių technologijų.

Po prezentacijos vakarienė vyninėje. Dailioje salėje radome Carinena regionui būdingais užkandžiais nukrautus stalus. Į taures liejamas masyvus Anayon Chardonnay puikiai dera prie Chevro sūrio užkandžio. Kaipgi ispaniška puota be gero Jamon? Niekaip! Prie kiaulienos išpjovos medalionų buvo patiektas Anayon Selection raudonasis. Garduma. Salut! Uuuuu! Įdomu, garsiau skamba lietuviškas ar ispaniškas juokas. Taip ir nepamatavome.

Laikrodžiui mušant dvylika sunerimstame, kad gal jau laikas link viešbučio važiuoti. Gal grupinę nuotrauką?! Nieves maloniai pasisiūlė palydėti mus. Viešbutukas jaukus, paprastas. Labiau nuvargę iškart dumia į kambarius, ištvermingesni mėgina tvarkytis su nuotraukomis. Apturėjom šaunią dieną, vienok. Ačiukas.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
–>Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Reti it krūmai atrodantys Garnatcha Tintorera vynmedžiai uogas sirpina palei pat skurdžią akmenuotą dirvą. Tuo tarpu Monastrell uogos kabo aukčiau. Bodegas La Atalaya vėlgi stebina kuklumu – jokios prabangos,plieninės fermentavimo talpos, ąžuolinės statinės. Įdėmiai klausome Loreno pasakojimo apie vyndarystės ypatumus. Stebime kaip pusryčiaudami vyninės darbštučiai tuštyja paskutiniame WineSpectator geriausio vyno 100tuke besipuikuojantį La Atalaya vyno butelaitį. Gera jiems. Mes irgi norime!

Mūsų žibančias akis netrunka pastebėti šeimininkas – einame ragauti vyno. Šįryt į taures liejasi Bodegas Can Blau iš Montsant apeliacijos Penedes regione, Bodegas Triton iš Castilla Y Leon regiono bei , be abejo, Bodegas Atalaya vynas. Can Blau džiugina savo mineralų užtaisu, tiesa, čia nelabai yra ko stebėtis – regione vyrauja lygiai toks pat dirvožemis, kaip ir didingajame Priorate. Solidūs vynai. Tiesa, etiketės kiek kontraversiškos…

Bodegas Triton vynas žiba kitomis spalvomis, nei ragautas Lietuvoje. Ant garsios Toro apeliacijos ribos esančioje vyninėje gaminami įspūdingi Tempranillo vynai. Tiesa su broliais iš Riojos jie bendro turi nedaug. Ryškesni, ekspresyvesni. Pagerėjo etiketės ir skonis. Užskaitom! Buvo įdomu skanauti retų Prieto Picudo vynuogių vyną. Šios vynuogės turi įdomią ypatybę – žiemos metui šakas bando paslėpti po žeme. Vaizdelis įspūdingas.

Tėra vos keli vyndariai sugebantys pažaboti Garnatcha Tintorera vynuoges. Dėl savo itin storos odelės ir tamsaus minkštimo šių vynuogių vynas būna beveik juodas ir kupinas aštrių taninų. Alaya – geriausias meistriškumo įrodymas. Neįtikėtinos spalvos vynas stebina savo skonio unikalumu ir nuostabiu balansu. Ragavome šviežiausią 2011ųjų derliaus metų vyną ir galime drąsiai pasakyti – LAUKITE jo Lietuvoje. Tai yra kažkas TOKIO. Jau 2010ųjų metų derliaus vynas buvo puikus (juki laimėjo Grand Prix Lietuvos vyno čempionate), bet šis bus dar geresnis. Lorenas pasakoja, kad jie pamažu supranta, kaip pažaboti šį laukinį juodąjį žvėrį.

Išalkome. Pietums šeimininkas išrinko jaukų restoranėlį Almansos mieste, kur vėl esame lepinami regionui būdingais užkandžiais ir patiekalais. Bodegas La Atalaya vynas tinka tiesiog puikiai. Restorano salę užpildo lietuvių šypsenos bei juokas. Lorenas gal ir kuklus, bet humorą mėgsta. Gerų nuotaikų kupini tariame „iki pasimatymo Lietuvoje“ ir laipinamės į automobilius.

Rytoj vyksime į Calatayud aplankyti dar vienos Gil šeimos vyninės. Tačiau šiandien dar laukia kelionė iki Requenos bei Valencijos. Išvažiuojame apie valandą vėluodami (na juki smagu su Lorenu), bet susivėliname dar šiek tiek daugiau, mat antrojo ekipažo komanda badaro lemtingą posūkį kairėn į netinkamą autostradą…

Requenoje mus Pasitinka Diego Talavera – generalinis Bodegas Murviedro bei Bodegas Hispano Suizas direktorius. Kartu ir jo žmona Kerli. Miniatiūrinėje Bodegas Hispano Suizas vyninėje sultys fermentuojamos atvirose ąžuolinėse statinėse. Išskirtinai daug rankinio darbo. Čia pagaminami tik 72 tūkstančiai butelių per metus. Bet vat kokių!

Diego nesikuklina: išdidžiai pasakoja, kad šiemet įtakingiausias Ispanijos vyno žinynas Guia Penin šios vyninės vyną apipylė apdovanojimais – geriausias vyndarys, geriausias Ispaniškas Pinot Noir, geriausias Sauvignon Blanc, geriausia rožinė Cava… Pastarąją ir paragavome aperityvui terasoje. Gardu, vienok.

Pietų metu Šefė Paloma ištaisė tikras vaišes – skanavome įvairius užkandžius bei ant vynmedžių kotų paskrudintą avieną. Hispano Suizas gaminamas vynas tiko bemaž tobulai. Sauvignon Blanc bei Pinot Noir atrodė išties įspūdingai. Ypač džiaugėmės proga paskanauti reto, iš Bobal vynmedžių gaminamo vyno. Jo dar nėra pardavime, bet ar tai mus sulaikys?!

Desertas irgi buvo gardus. Skubėdami pajudame link didžiosios Murviedro vyninės. Nors mus lydi generalinis direktorius, vis vien gauname užsidėti ant mašinos priekinės panelės specialų leidimą bei prisisegti specialias lankytojų korteles. Prie įėjimo dyyydelis televizorius raudoname fone rodo vaizdelį sveikinantį mūsų grupę atvykusią į vyninę. Džiaugiamės.

Vyninė ypač didelė, pagamina net 24 milijonus litrų vyno, 319 skirtingų etikečių. Kompaniją stebina YPAČ moderni vyndarystės įranga, leidžianti ištaisyti bet kokias vynuogių augintojų klaidas. Fotokamerų užraktai spragsi. Susidomėję klausoime apie vakuuminio koncentratoriaus bei turbobogereiausiomembraniniosuperinio filtro veikimą. Pilstymo linijose žmones pakeitę klaidų nedarantys robotai.

Ragaudami vyną suprantame, kam šitiek modernios technikos – vynas nors ir kiek šabloniškas, bet itin švarus, aromatingas ir gardus. Išsiprašome dar ir statinėje nelaikyto Bobal vynuogių vyno pavyzdžio. Įdomu. Ir, tarp kitko, gardu!

Užverda ašrtri diskusija apie Garnatcha Tinotorera. Šeimininkas įsitikinęs, kad pagaminti geriamo vyno vien tik iš šios vynuogės neįmanoma, sako per ryškus skonis ir per daug taninų. Bet mes puikiai žinome, kad galime, juki prieš kelias valandas Alaya ragavome. Žadame vieną butelaitį palikti Diego, kad šis paskanautų.

Atsisveikiname ir dumiame link Valencijos, kur apsistosime viešbutyje. Anas pasirodė kiek per geras mūsų komandai, iš pradžių nepatikėjome, kad atvykome į teisingą vietą. Mes kuklūs, prabangūs penkiažvagždžiai viešbučiai mumi neįprasti. Vos spėjame atgauti kvapą po kelionės, jau spaudžiame ranką Javier Solano – vyninės komercijos direktoriui, kuris mus lydi į prabangiausią kurorto jūros gėrybių restoraną.

Prie vakarienės stalo vėl susitinkame su Diego ir Kerli. Smagios kompanijos stalą nukloja kinietiško kumščio dydžio austrės. Šios vienbalsiai gauna skaniausių ragautų austrių vardą. Paskui seka aštuonkojis, krevetės, langustai, omarai… Skanu, vienok. Dyyydeliausiai dėkojame Diego bei Kerli už svetingumą. Ir patraukiame link viešbučio. Šįkart pėsčiomis, nes norisi pasivaikščioti. Nė ketvirtis valandos nepraėjo, o mes jau savo palociuose. Ištvermingiausi renkasi viešbučio fojė atrinkinėti ir kopijuoti nuotraukų. Smagi buvo diena. Labai. Vienok.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
–>Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Prieš atgulant poilsio prie viešbučio esančio bariuko skamba Lietuviškas juokas ir kyla Ispaniškos cerveza’os bokalai. Kadangi viešbutį pasiekėme jau po vidurnakčio, tad ilgai neužsivakarojame – žinome, kad tikrieji nuotykiai dar prieš akis. Sekmadienio rytą viešbučio foje jau spaudžiame ranką Loren Gil iš Gil Family Estates.

Rytiniai saulės spinduliai sufleruojama apie laukiančią kaitrą. Sekame paskui taipogi baltą Loreno automobiliuką link Juan Gil vynuogynų. Mūsų ekipažas netrukus ima blyksėti ispanui šviesomis – puikus apšvietimas nuotraukoms! Foto pabūklų objektyvus pamaloniname vynuogynų vaizdais. Gražu, vienok. Pati Juan Gil vyninė kukli kaip ir pats šeimininkas. Jokios nereikalingos prabangos. Tik vat vynas čia gaminamas tikrai nekuklus!

Vos puskilometris iki Jumilla’os bei visos Ispanijos pažibos El Nido vyninės. Ten godžiai ryjame akimis talpas, kuriose gimsta bene ryškiausias ispaniškas vynas. Prieš dešimtmetį pirmuosius du (ir aukščiausiai vertinamus) El Nido vyno derlius kūrė pats Loren, tad žeriame klausimus nesikuklindami. Fotografai vis ieško kokios tai vyninės iškabos, bet neranda. Lorenas prisipažįsta, kad iškabos ir nėra. Bet ateityje reikėtų pakabinti. Visos gaunamos pajamos investuojamos ne į infrastruktūrą, bet į vynuogynus bei vyndarystės rakandus. Stebimės, mat tai itin garsiausių pasaulio vyno kritikų liaupsinama vyninė. Bet nuotraukos su iškaba vis vien reikia. Plėšiame skiautę nuo vyno dėžės ir tušinuku keverzojame „Bodegas El Nido“. Aidi Lietuviškas bei Ispaniškas juokas, spragsi fotoaparato užraktas.

Vien vaizdais ir istorijomis gyvi nebūsime, tad čiumpame taures. Liejasi Juan Gil iš Jumilla regiono bei Bodegas Shaya iš Ruedos vynas. Stebimės, kad kasmet naujo derliaus vynas vis įdomesnis, ekspresyvesnis. Neblogai! Visgi investicijos kokybei gerinti veltui nenuėjo! Gardus vynas žadina apetitą, tad laikas pietums. Tikėjomės greito užkandžio, tačiau virtuvės šefas Pascual per keliolika minučių transformavo degustacijų salę į aukštos prabos restoraną. Stalą nukloja tipiški pietų Ispanijos užkandžiai. Ypač patiko džiovintų tuno ikrų riekelės. Kad ir koks paprastas tai „patiekalas“, bet sūdyti migdolai yra gardu. Taškas.

Šefas peiliu raiko vytintą Iberico kiaulaitės koją. Šeimininkas traukia kamščius iš tobulai atrodančių (tai mūsų mylimiausios etiketės!) El Nido ūkio vyno butelių. Neragavę vyno stebisi, kodėl Lorenas kemša kiekvieno po du butelius. Ragavusieji šių perlų anksčiau plačiai šypsosi, nes žino, kad tokiai kompanijai tokio vyno per daug nebūna. Šiemet ši mikro vyninė išleido trečiąjį vyną Bodegas El Nido Corteo. Šio įspūdingo Syrah vyno pagaminama vos 1200 butelių.

Virtuvėje užmatome malkomis kūrenamą grilių. Tik spragsi ne malkos, o seni Monastrell vynmedžiai. Didelė kaitra ir pasakiškas aromatas. Prie sodrių raudonųjų deriname tradicinį kiškienos troškinį. Prisiglaudus prie EL Nido vyno taurės darosi sunku ir įsivaizduoti, kad tokia kukli persona kuria TOKĮ EKSPRESYVŲ vyną. Wow! Patalpa prisipildo šypsenų ir taurių skimbčiojimo. Gera, vienok.

Šiltai dėkojame Lorenui už nepamirštamas akimirkas, bet dar neatsisveikiname – rytoj keliausime į kitą šeimai priklausančią vyninę Bodegas Atalaya Almansos regione. Atsimojuojame ir baltieji bolidai jau rieda Almansos kryptimi. Tiesa, Lorenas įduoda dėžela vyno skanavimui įsikūrus Almansoje. Viešbutis kur kas patogesnis. Kambarių išplanavimas kutena fantaziją. Svarstome, ar dar pasitaikys tokių seksodromų kelionės metu.

Trumpas pasivaikščiojimas po Almansos miestą, ir vakarienė viešbučio restorane. Įsitaisome viešbučio fojė. Lekia vyno kamščiai, jungiame fototechniką prie kompiuterio, rūšiuojame bei komentuojame nuotraukas. Tokia vat ta pirmoji diena Ispanijoje.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

–>Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Mus pasitinka Josep Jove – ne kartą Lietuvoje viešėjęs teigimai pamišęs Katalonas. Vos užsimezgus pokalbiui kaip mat sužibo šypsenos visos kompanijos veiduose – Josep šmaikštus. Mūsų gidas paaiškina, kad geram vynui pagaminti pirmiausia reikia gerų uogų. Tad į vynuogyną!

Kad ir kaip mylime kavamobilį, visgi lipame į katalonų džipą. “Barolo boy” pramintam broliui paskiriama vieta bagažinėje ant vyno dėžės, į rankas įduodamas “saugos” diržas ir duodamos instrukcijos pamačius policiją gultis. Į Albet I Noya vynuogynus su įprastu automobiliu niekaip nepapulsi.

Statūs šlaitai, daugiau nei pusę tūkstančio metų menančios iš akmenų sukrautos terasos, ko ne amžių skaičiuojantys Macabeo vynmedžiai. Pastebime vynuogėse krebždantį žmogiuką. Josep paaiškina, kad kai Albet I Noya pirko šį seną vynuogyną, buvęs šeimininkas sutiko jį parduoti tik su sąlyga, kad jam bus leista čia ateiti ir prižiūrėti vynuoges. Tad Kalno viršūnėjė – kokių 75 metų seneliukas alinančiame 32 laipsnių karštyje savo noru skabo vynuogių lapus. Maloniai užspaudžia širdį. Albet I Noya vyninė buvo pirmoji Ispanijoje pradėjusi ekologišką vyndarystę. Ketina imtis ir biodinamikos.

Kitas lankomas vynuogynas – biodinamiškai prižiūrimas El Fanio. Vienas 60-82 metų Xerel-lo vynmedis retai duoda pakankamai derliaus vienam buteliui vyno. Kadangi medeliai nesujungti trelis sistema, o auga kaip krūmai, tai nesunku įsivaizduoti, kaip sudėtinga 40 laipsnių karštyje susilenkus skinti brangias uogas. Nuostaba kelią, kad šio vyno butelis Lietuvoje kainavo vos 33LT. Būtinai įsigysime.

Neužilgo saulėkaita patampa sunkiai pakeliama, tad traukiame atgal į vyninę į vėsius rūsius. Josep noriai aprodė visas kerteles. Itin įdomu buvo ragauti dar neišpilstytą vyną iš statinių. Pradėjome lygindami 2011 metų derliaus Reserva Marti iš Marcel Cadet ir Nadalie statinių. Abu šie statindariai naudoja Prancūziškojo ąžuolo medieną, abi statinės skrudintos vidutiniškai, abejose vynas išbuvo lygiai tiek pat. Tačiau skirtumai akivaizdūs – Marcel Cadet statinėje buvęs vynas pasižymi ryškesniais tamsiųjų uogų kvapais ir švelnesniais taninais. Prieš išpilstant visos statinės būna perragaujamos ir pati „skaniausia“ pasirenkama didesniojo formato buteliams, o likusios sumaišomos tarpusavy įprastų butelių turiniui.

Vaikštome po vyninės rūsį su taurėmis, o šeimininkas su pipete vis traukia vyną. Desertui Josep ištraukia kamštį iš „Belat“ pavadintos statinės. Pasirodo, kad tai unikalios laukinėje Pirėnų kalnų gamtoje išsilaikiusios vynuogės vynas, kuriai pavadinimą suteikė atradėjai – Albet I Noya. Labai retas. Skanaujame. Pirma į galvą šovusi asociacija – Pinot Noir. Švelnus uogų skonis, prieskonių niuansai ir glotnūs taninai. Organoleptiška.

Po degustacijos mūsų draugas iš Katalonijos pakvietė mus į netoliese esantį restoraną pietų. Iš mėlyna žvaigžde pažymėto Cava putojančio vyno magnum butelio lekia kamštis. Stotų petys petin su šampanu. Stalą nukloja įvairūs kataloniški užkandžiai. El Fanio vynas iš aplankyto vynuogyno puikiai tiko prie nedaug apkepto tuno, o prie avienos derinome septynmetį Reserva Marti iš magnum butelio.

Nevyniodami į vatą prisipažįstame susimovę, kad namie netyčia palikome krepšą su šviežiai paruoštais Creme Brulee. Tad užsisakome įvairių desertų. Labiausiai pakeri persikai, skinti netoliese. Sultingi ir itin saldūs. Mums užtenka įžūlumo Jums prasitarti, kad mūsų šios kelionės metu gaminami Creme Brulee yra skanesni, nei ragautas Creme Catalan.

AČIŪ Albet I Noya ir Josep Jove už svetingumą!!!!! Po pietų dar spėjame įšokti į miestelio baseiną. Dvylika valandų prabėgo nepastebimai. Ryt laukia ilgas kelias iki Šampanės, tad skubame namo.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Eurotrip. Iškeliaujame
Eurotrip. Kavamobilis
Eurotrip. Creme Brulee
Eurotrip. Jonas Krafuss
Eurotrip. Alois Lageder
Eurotrip. World Coffee pt1
Eurotrip. World Coffee pt2
Eurotrip. World Coffee pt3
Eurotrip. World Coffee pt4
Eurotrip. Barcelona
–>Eurotrip. Albet I Noya
Eurotrip. Champagne Moutard
Eurotrip. Buerklin Wolf
Eurotrip. Selbach Oster
Eurotrip. Mosel’io šlaituose
Eurotrip. Sepp Moser

Pasiekė žinia, kad Novaturo gide dirbanti pati geriausia Organoleptikų draugė persikelia iš Turkijos į saulėtą Katalonijos pakrantę. Klausimų nebekilo. Į Barceloną!

Nika svetingai priėmė mūsų šutvę savo butuke kurortiniame Lloret de Mar miestely. AČIŪ! Sekmadienį po gardžių Katalonietiškų pusryčių iškeliavome į Barceloną. Traukiniu. Miestas pilnas gerai nusiteikusių žmonių. Nika užrodė puikų mėsos restoranėlį turistų paprastai nelankomoje vietoje. Šeimyniška aplinka, labai skanu ir nebrangu.

Pasistiprinę ėjome miesto įžymybių medžioti. Organoleptikams patinka A. Gaudi darbai! Vaikštant po miestą nuaidi būgnu salvė. Dar viena. Neužilgo iš už kampo išnyra gauja velniūkščiais persirengusių vaikų su būgnais rankose ir petardomis ant pagalių. Užverda velniava. Vienos grupės pasirodymą mikliai keičia kitos būgnais ginkluotos komandos. Tai Kataloniška šventė. Smagu. Skverelyje išgirstame širdžiai mielą melodiją. Priename arčiau. Saksofonas. Kontrabosas. Armonika. Būgnai. Trombonas. Solidus bliuzas. Į kepurę pažeriame monetų. Norisi prisėsti ir klausyti, klausyti, klausyti… Taip ir padarome.

Vakare užputoja dydysis fontanas Ispanijos aikštėje. Vanduo žaižaruoja įvairiomis spalvomis. Gražu. Skubame link stotelės iš kurios už 10 minučių pajudės paskutinis traukinys namolio. Spėjome!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Eurotrip. Iškeliaujame
Eurotrip. Kavamobilis
Eurotrip. Creme Brulee
Eurotrip. Jonas Krafuss
Eurotrip. Alois Lageder
Eurotrip. World Coffee pt1
Eurotrip. World Coffee pt2
Eurotrip. World Coffee pt3
Eurotrip. World Coffee pt4
–>Eurotrip. Barcelona
Eurotrip. Albet I Noya
Eurotrip. Champagne Moutard
Eurotrip. Buerklin Wolf
Eurotrip. Selbach Oster
Eurotrip. Mosel’io šlaituose
Eurotrip. Sepp Moser