Po distileriją mus vedžioja pats vadovas. Esame patys pirmieji lankytojai, kurie pamato ką tik pastatytus naujus distiliavimo puodus. Tad distilerija dabar laikinai neveikia. Įdomu, kad šioje miniatiūrinėje viskio šventovėje gaminami du kardinaliai skirtingi viskiai: Tobermory ir Ledaig. Pastarąjam naudojamas rūkytas salyklas iš Islay salos, tad viskis gaunasi ištoes sodraus dūminio charakterio. Tiesa, ne toks tiesmukas, kaip įprastai būna Islay saloje, bet kur kas vaisiškesnis ir kompleksiškesnis. Pagrindinis kaltininkas – neįprasti „S“ formos aukšti distiliavimo puodai. Kadangi mažoji distilerija turi tik vieną misos ruošimo indą, tad pirmus pusę metų gaminamas Tobermory viskis, tada kitą pusmetį gaminamas itin ryškaus durpinio charakterio Ledaig ir tada visa distilerija itin atidžiai plaunama tam, kad vėl būtų galima gaminti švelnesnio charakterio Tobermory. Degustacijos metu esame maloniai nustebinti vos prieš kelias dienas atsiradusios naujienos Tobermory 20YO. Itin ilgai besiskleidžiantis kompleksiškas viskis. Gaila, bet šiojo įsigyti bus galima tik pačioje distilerijoje. Ledaig 10YO ekspresija drąsiai petys į petį gali stovėti su Islay salos viskiais savo durpiškumu, tačiau šis turi kur kas daugiau, nei vien durpių skonį. Mėgaujamės.

Po degustacijos atsisveikiname su distilerija ir lipame į šalimais prieplaukoje stovinčius katerius – laukia ekskursiją po salos pakrantę iš vandens. Tobula! Skriejame su vėjaliu ir įdomesnėse vietose stabtelime, kur laivo kapitonas pasakoja apie matomus vaizdus. Užmatome ir prieš saulutę besišildančius ruonius. Vakaro saulė labai dailiai nutvieskia spalvingąjį miestelį.

Po vakarienės viešbutyje keliaujam į ko ne legendinį saloje esantį pubą MishNish. Daili, užvedanti vieta. Liejasi viskis, alus, kokteiliai ir kompanijos juokas. Apie grįžimą namo susimąstome tik barmenui įspėjus apie paskutinį šansą užsisakyti gėrimų, nes baras užsidaro…

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Whisky Academy. Deanston
Whisky Academy. Bunnahabhain
–>Whisky Academy. Tobermory

Bunnahabhain yra išskirtinė vieta saloje, mat joje pagrindinis viskis distiliuojamas iš durpėmis nerūkyto salyklo – priešingai nei visose kitose salos distilerijose. Neįprastai aukšti distiliavimo puodai net ir rūkytam šios distilerijos viskiui – Móine – suteikia daug švelnesnį, kompleksiškesnį ir vaisiškesnį charakterį. Prie to dosniai prisideda ir gausiai naudojamos Chereso statinės.

Distilerijos vadovas Andrew nenustojo stebinti savo charizma ir jumoru, kartu perteikdamas neįtikėtinai daug svarbios informacijos. Skanavome tiek pagrindonius (12YO, 18YO, 25YO), tiek ir specialioms progoms išleistus gėrimus. LABAI gardu!

Pietums distilerijos atstovai ištaisė visą puotą palapinėje lauke: langustai, šukutės, austrelės, lašiša ir kitos salos gėrybės. Buvo labai gardu.

Keliaujant atgal nustebina Islay oro uosto apsauga. Buvome girdėję, kad (dėl neturėjimo ką veikti) jie gana priekabūs, bet tiek – nesitikėjome. Net ir nepypsėjus vartams liepia nusiauti batus, apieško, atsineša metalo detektorių ir skanuoja visa kūna, liepia atsisėsti ir skanuoja pėdas. Kai jau viskas patikrinta, sulaiko krepšį. Pasirodo, kad vienui vienintelis kuprinėje esantis skysčio buteliukas – nedidelis purškalas nosiai – ne užsegamame skaidriame maišelyje. Tad tenka dėti maišelin ir skanuoti iš naujo. Taisyklės yra taisyklės. Tačiau nė kiek nepikta – priešingai – šypsomės ir kvatojamės.

Tai buvo nuostabi diena!

 –> Facebook albumas <–

Whisky Academy. Deanston
–>Whisky Academy. Bunnahabhain
Whisky Academy. Tobermory

Šiemet Viskio Akademijos programoje dalyvauja 13 žmonių iš įvairių pasaulio kraštelių: Olandijos, Austrijos, Vokietijos, Suomijos, Kanados, JAV, Pietų Afrikos, Taivano ir Lietuvos.

Pirmoji Viskio Akademijos diena: Deanston distilerijos lankymas; paskaitos apie salyklo ruošimą, fermentavimą ir distiliavimą; Deanston viskių degustacija; viskio maišymo niaunsai; rinkodaros subtilybės; viskio kokteilių paslaptys.

–> Facebook albumas <–

–>Whisky Academy. Deanston
Whisky Academy. Bunnahabhain
Whisky Academy. Tobermory

Apsilankome Alois Lageder vyninėje. Šį biodinaminį ūkį aprodo Christian’as. Buvo labai smagu šiek tiek palipėti į vynuogynus ir iš aukštai žvelgiant į ko ne viso regiono panorama diskutuoti apie regiono istoriją bei ypatybes. Pokalbiai apie vyną, regioną ir gyvenimą tęsiasi degustacijos metu. Išsiduodame, kad itin mėgstame Pinot Noir vynuogių vyną. Netrukus stalą papuošia dekanteris su raudonu vynu. Aiškiai Pinot Noir. Aiškiai Krafuss. Spėliojame derlių. 2002-ieji! Vau! Esame pamaloninami ne tik išskirtiniu vyninės vadovo bei jo sūnaus dėmesiu, bet ir dosnumu – stalą nukloja ne tik buteliai su įstabiais vynais, bet ir lėkštės su užkandžiais. Mozzarella! Tokios kaip čia dar nesyk niekur neteko ragauti. Ragavome prieš 2 metus, ragavome pernai, skanaujame dabar. Tokia pat gera! Itin minkšta, sultinga, kremiška. Tirpsta burnoje. Pomidorai ir bazilikai irgi itin gardūs, auginti ūkyje šalimais. Kompanijos nuotaika nuostabi. Laikas lekia neįtikėtinai greitai. Rodos tik atkeliavom, o jau metas atsisveikinti.

Už pusvalandžio futbolas Olandai-Prancūzai, o mes dar nė nakvot neturime kur. Maždaug žinojome kryptį ir bevažiuodami pakeliui telefonu užsisakome jaukius apartamentus Alpių aukštikalnių miestelyje. Neįtikėtinas jausmas stebėti kaip tavo mėgstamiausia komanda taršo nemėgstamiausiąją… Džiūgaujam. Po futbolo Julius nustebina dviem išskirtiniais vyno buteliais – 1998-ųjų Krafuss, bei 2001-ųjų Porer Pinot Grigio. VAU! Nepaisant to, kad abu vynai jau išties brandūs, bet toli gražu neatrodo seni. Priešingai net – abu skaisčios spalvos, kupini pirminių vaisių aromatais. Nuostabus vakaras draugų kompanijoje.

Šeštadienį pusryčiauti nusprendžiame ne viešbuty, o aukštai kalnuose esančiame restoranėly. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Vinguriuojančiais kalnų serpantinais maždaug per valandą pasiekiame numatytą restoraną. Saulė jau įsispigino. Spėjame užsiimti staliuką ant terasos krašto, tad nuolat galime stebėti neįtikėtinus Alpių vaizdus. Nors bandėme sustoti tik „trumpam“, bet pasisėdėjimas kiek užtruko – puikiai suvokėme, kad tai paskutinė stotelė iki pasukant namo. Norėjosi pasilikti šios nuostabios gamtos apsupty.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Antradienį vakare kompanija lietuvių prisėda Rimini centre esančio baro La Cantinetta kiemely. Šeimininkas jau mus pažįsta, nes buvome užlėkę „žvalgybos“ sekmadienį. Šypsosi. Iškart atneša degustacines alaus taures, katros itin primena mums labiau įprastas tulpės formos vyno taures. Šįkart visi pradedame taure pilstomo BrewDog Jack Hammer. Atsivertus aliaraštį akys raibsta nuo asortimento gausos ir esančiųjų reputacijos. Visi užsisakome skirtingo alaus, o paskui bendrai ragaujame. Ragautą alų galėtume skirti į dvi kategorijas: „tradiciškai ališkas“ ir „improvizacija alaus tema“. Gardu. Atsiskaitę pastebime, kad palikome tiek „arbatos“, kad dar išeitų solidus alaus butelis ir vis vien dar normaliai liktų. Ragaujam šį kartu su baro savininku. Dėkojame jam už nuostabią vietą. Įspūdis lieka ilgam. Bet matyt ne tik mums, mat ryte baro facebook paskyros cover photo pakeičia mūsų linksmo pasisėdėjimo akimirka.

Panašu, kad alaus ragavimas gerai įsiminė ir Gražvydui. Prieš kelionę į Vilnių jis gerokai pratuštino La Cantinetta lentynas. Sutarėm, kad jo alų parvešime automobiliu Vilniun. Gauname instrukciją: „kas dėžėje, tą parvežti, o kas maišely, tai jums paragauti“. Vau! Ten slepiasi kolekcija Brouwerij de Molen alaus. Vis dar šalto. Nieko nelaukdami skanaujame. Itin gardu! AČIŪ!!!

Penktadienį keliamės itin anksti, nes skubame į netoli Parmos esantį Del Ducato alaus bravorą. Turime sutarę susitikimą. Mus priima didelis barzdotas aludaris Danillo. Aprodo visą bravorą. Išragaujame daugumą jų turimų salyklų ir apynių. Viskas įdomu! Danillo yra dirbęs pas BrewDog, tad pasakoja apie panašumus ir skirtumus su šiuo kultiniu Škotijos bravoru. Paskui seka alaus ragautuvės. Maloniai nustebino vertikali(!) La Luna Rosa alaus degustacija: ragavome 2010, 2011, 2012 ir 2013ųjų pilstymo alų. Labai įdomu ir gardu. Aludaris rekomenduoja šį alų atkimšti savaitę iki ragavimo, o „galioja“ šis alus dar bent 50 metų. Degustaciją užbaigia Ultima Luna – 24 mėnesius Amarone vyno statinėse brandintas barley wine stiliaus alus. Mmmm…

--> Facebook albumas <–

Turinys:

Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Fotoįspūdžiai iš World of Coffee Rimini bei World Barista Championship.

Labai šauni paroda ir dar šaunesnis čempionatas!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Toliau keliaujame į San Mariną. Reikia juk aplankyti ir šią miniatiūrinę valstybę. Kopiant į kalną praeiname pro virtinę kardais ir lankais prekiaujančių parduotuvių. Rodos, kad pagrindinis suvenyras iš San Marino – ginklai. Mindaugas pasiduoda vaikystės svajonei ir įgyvendina ją su kaupu – rankose tvirtai gniaužia solidų anglies pluošto skriemulinį lanką ir pustuzinį strėlių. Nekantraujame išbandyti! Mieste apstu turistų iš Rusijos, tad ir prekeiviai vos išvydę fotoaparatu nešinus turistus kaip mat prabyla slavų kalba. Užlipus į pačią viršūnę atsiveria nuostabūs vaizdai. Gražu.

Vakarui irgi turime planą! Pasikviečiame Gražvydą su sūnumi Eimantu paskanauti ypatingo vyno. Ant stalo atgula pora indelių su alyvuogėmis, kelios saujos šviežių gražgarsčių, rimtas šmotas Parmiggiano-Reggiano sūrio bei saldus Modenos balzaminis actas. Kaipo gerai, bet trūksta vyno. Rokas iš viešbučio virtuvės šaldiklio atneša aprasojusį Jeroaboam‘ą (3L) Fattoria Mancini Impero vyno, kuriam vynuogės skintos dar 2007-ais. VAU!Solidus brandus vynas nepalieka abejingų. Vietinis sūris su šlakeliu balzaminio acto puikiai dera prie gėrimo. Šiam netikėtai ištuštėjus nešamas skystas pastiprinimas. Ko jau ko, bet nei vyno, nei juoko tikrai netrūko. Nuostabus vakaras linksmoje draugų kompanijoje!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Į kelionę išsiruošėme penkiese: Rokas, Petras, Mindaugas, Julius ir Ineta. Šeštadienį perpiet pasiekėmė mūsų mėgstamiausią Čekijos miestelį – Česky Krumlov. Pirma stotelė tradicinė – Kosov! Saulėta, šilta. Apsigyvename gynybiniame bokšte esančiuose apartamentuose.
Miestas gyvybingas. Apstu turistų. Ieškome kur gardžiai pavalgyti. Jau kelissyk patikrntoje vietoje be rezervacijos staliuko negauname. Randame kitą patikimai atrodantį restoraną. Renkamės jautienos steikus. Neperkepti, sultingi, gardūs. Čekai šiame krašte išties neblogai mėsą ruošia. Jau kelissyk tuo įsitikinome. Vakarop patraukiame kokteilių į Apotheke barą. Maloniai nustebina tiek barmenų darbas, tiek ir galutinis kokteilių skonis. Naktį dar aplankome ir pilį, kurios įėjimą saugo gyvos meškos.

Ryte smagi mankštelė ir ieškome pusryčio. Surasti pilnaverčio maisto gana keblu. Nenorime blynų ar kiaušinienės. Visi rimtesni maitinimo taškai dirba nuo 11:00. Nusprendžiame palaukti šiek tiek ir gallop visvien pasirenkame gardžius patikrintus jautienos steikus. Sotūs pusryčiai prieš ilgą kelionę link Rimini.
Nuotaika puiki, kompanija šauni! Važiuojam!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Atsibundam puikiai išsimiegoję. Išvis, čia, Maroke, miegas itin saldus. Suprantame, kad tai paskutinis rytas Essasouiroj. Kažkiek liūdna, tad norisi dieną pilnai išnaudoti. Kompanija dalinasi į tris dalis: vieni važiuoja į Sidi Kaouki gaudyt vėjo, antri į Essasouirą priduot nuomotą mašiną ir apsipirkt, na o tretieji lieka viloje.

Netrukus pirmieji grįžta iš Sidi Kaouki ir pargabena visą surf klube paliktą inventorių. Nuskamba mintis, kad Sidi Kaouki per šias dienas pasiplaukiojome išties neblogai, bet visgi pūtė Casablankoj geriau. Kvatojamės. Vėjas per silpnas, kad padoriai plaukt. Plauname, valome džioviname visą inventorių. Druskos tikrai nėra geriausias aitvarų ar stropų draugas. Prasideda žaidimas tinklinio kamuoliu. Norint atmušt kamuolį kartais ir į baseiną šokt tenka. Smagu! Pietums pasiruošėme saldžiarūgščio padažo ir supjaustę likusį ryklį mažais gabaliukais ir apvolioję kukurūzų miltuose apskrudinome gruzdintuvėje. Tą patį padarėme ir su cukinijomis. Maistas nuo stalo dingo per kelias minutes. Panašu, kad tokiame amplua draugams ryklys patiko labiau.

Grįžta ekipažas iš Essasouiros. Rankose keturi maišai alaus buteliukų. AČIŪ! Saulei plieskiant ir vėjui nepučiant išties karšta ir alus puikiai atgaivina. Vyniojam pradžiūvusią įranga. Bus nelengva susipakuoti – atvykstant daug ką buvome į vakuuminius maišus sukišę, o dabar nesigaus, nes nėra siurblio. Į pagalbą pasitelkiam lipniąją juostą. Rodos, tilpo. Kartu vyksta ir nuotraukų bei video medžiagos surinkimas į bendrą krūvą. Laikas tiesiog skrieja. Atėjo metas vakarienei. Apkepinome jautienos išpjovos gabaliukus, pasiruošėme tirštą raudoną pomidorų padažą su šparaginėmis pupelėmis ir išvirėme didelį katilą tagliatelle makaronų. Gavosi išties neblogai. Neliko nė lašelio. Po vakarienės sesija R. Kazlo benefisų laidoje „Nekenčiu Reklamos“. Juokiamės balsu. Gaila, kad tik paskutinį vakarą suradome įrašus. Apie 23 valandą jau dauguma eina ilsėtis – 1:30 turi atvažiuoti du autobusiukai, vešiantys mus į Marakešą.

Pirmieji žadintuvai ima skambėti apie pirmą valandą ryto. Pusę antros jau visi apsirėdę sėdi ant lagaminų. Ekipažų nėra. Kažkiek neramu. Bet nenorim tikėt, kad apgavo, visgi vakar buvo atvažiavęs arabas apsižiūrėt vietos, iš kur mus pasiimti. Telefonų niekas nekelia. Laukiam. Dvi. Jau nebejuokinga. Matas su Liutauru patraukia žvyrkeliu link pagrindinio kelio. Pagaliau ragelį pagelia Jawad’as (bosas) ir pasako, kad mašina laukia prie Vila Bada. Draugai nueina. Nėra. Darsyk skambina, šįsyk atsakymas jau kiek kitoks – bus už dvidešimt minučių. Kiek pavaikščioję užmato pažįstamą džipą (juo keliavo iš Marakešo į Essasouirą). Pavyksta prisikviest. Pasirodo, kad abu vairuotojai nusuko kažkur į lankas. Autobusiukui belaukiant neteisingam įvažiavime šiam nusėdo akumuliatorius. Prašo pastumt. Tryse užstumt didelio autobusiuko įklimpusio smėlyje niekaip nepavyksta. Autobusiuko vairuotojui kyla geniali mintis – tašių pririšimo gimine virve džipu ištempti autobusiuką. Aišku, virvė trūksta. Draugai grįžta džipu į mūsų vilą. Ieškome virvių traukimui. Radome. Dabar jau keturi mūsiškiai važiuoja busiuko traukt. Arabas pritvirtino virvę ir nė neperjungęs lėtintuvo arba bent jau keturių varomų ratų mikliu greičio pedalo spustelėjimu smėlyje užkasa ir Toyota Land Cruiser. Bandė stumt- nė iš vietos. Draugai skambina likusiems viloje, kad ieškotų kastuvų ir lentų. Kai jau bėgome keliu nešini vadavimo įnagiais, pasirodo horizonte šviesos. Pavyko išstumti džipą. Autobusiukas palaidojamas ir kviečiama nauja mašina iš Essasouiros. Už 20 minučių pasirodo antras Land Cruiser. Mūsų devyni, o vietų aštuonios. Antrojoje mašinoje gale sėdime keturiese, tad apie kažkokį patogumą sunku ir pasvajot. Važiuojame greitai, nes reikia spėt į oro uostą. Spėjome! Tai buvo paskutinis didelis nuotykis šioje šaunioje kelionėje.

AČIŪ bendrakeleiviams. Buvo neįtikėtinai linksma ir smagu!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
Marokas. pt8
–>Marokas. pt9

Penktadienis. Keliamės anksti, nes norime kuo geriau išnaudoti dieną: kas į pajūrį tykot gero vėjo, kas į rytinį Essasouiros turgų pamėgint žvejų laimikio įsigyt. Šįryt Konsuela ne tik paruošė pusryčius, bet ir po vakarykštės vakarienės likusius indus suplovė. Atsidėkojame dirhamais.
Mašiną paliekame aikštelėje netoli Essasouiros uosto. Šis išties gražus. Daugybė mėlynų žvejų valtelių. Kažikoks sujudimas. Prieiname arčiau. O ten sardines kaip tik iškrauna. Ne, mūsų šios nedomina. Draugai patraukia link Medinos, o Petras su Roku dar ir kitą uosto pusę nori aplankyt. Ten aptikome žuvies turgų: sardinės, vėjažuvės, rajos, unguriai, kalmarai, krabai ir dar keletas matytų žuvėkų, katrų pavadinimų neatmenam. Staiga pas vieną žveją užmatome apie 1,5m ilgio ryklį. Fotografuojame. Juokaujame, kad būtų smagu tokį draugams parnešt. Kiek pasivaikščioję po turgų taip nieko ir neišsirenkam. Grįžtam prie ryklio ir teiraujamės ar parduoda bei kainos. Šiaip, dėl smalsumo. 600 dirhamų. Ooo! Leidžiamės į derybas. Sutariam už 350. Bet dar 30 atsieina išskrodimas ir maišas pilnas ledo, kad namo parsivežt. Pirkinio svoris koks 15kg. Fotografuoja visi aplink esantys turistai. Nešulį paliekame pavėsyje stovinčios mašinos bagažinėj ir skubame į Mediną. Pirmoji užduotis – užsiregistruoti skrydžiams namo ir atsispausdinti bilietus. Randame interneto kavinę. Šiek tiek užtrunkame, kol perprantame arabiškos klaviatūros vingrybes (visos mums įprastos qwerty užimtos). Bilietai jau čeža rankose. Vos išėjus Rokas arabui pakeičia 10eurų į 100 dirhamų. Yey, laimėta 10 dirhamų. Nejučia prasideda neformali kova tarp draugų, kas nusipirks analogišką daiktą pigiau. Viena įdomesnių prekių – šilti kupranugario ir avies vilnos megztiniai. Rokas išsiveržia į priekį sau dailiai tinkantį nukirtęs už 150 (iki tol žemiau 200 niekaip). O juk dar prieš kelias dienas derybos nuo 450 dirhamų prasidėdavo. Matyt pamažu perprantam tikrąją daiktų vertę pardavėjams. Jonas įsigyja gera odinę tašę. Dovilė rankinuką. Sulaukiame likusių pajūry skambučio. Nepučia. Prašo pasiimti. Kai nuvažiavome, tai jau draugai aitvarus į banglentes buvo išmainę. Bet ir bangos gan nedidelės. Daiktai sudėti, persirengta. Kaip ir važiuojam. Bet pūstelėjo šiaurys. Šalimais mažas prancūzas pasikelia 12m2 aitvarą. Kompanija tikisi, kad vėjas turi sustiprėt ir nusprendžia visgi likti. Juokiamės.

Kol dorojamas ryklys, dalis kompanijos darsyk mina į Essasouirą – lauktuvių ir šiaip pasižvalgyt. Neužilgo grįžta ir likę Sidi Kaouki – visgi vėjas neįsipūtė. Šypsomės. Ryklį supjaustėme (pjūklu, nes jokie viloje esantys peiliai odos perpjaut nesugebėjo) skersai, kad gautųsi kepsneliai. Juos skrudinsime ant žarijų. Padažui sutrynėme avokadus su paprikomis. Garnyrui išvirėme šparaginių pupelių. Stalą papuošė dyyyydelė lėkštė salotų su perliniu kuskusu, keptais burokėliais ir ožkos pieno sūriu. Buvo gardu, bet savitas ryklio skonis įtiko ne visiems. Užtai salotų bliūdas ištuštėjo kaip mat. Tamsu, skamba muzika, ir aidi vakarojančiųjų balsai. Linksma!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
–>Marokas. pt8
Marokas. pt9