Atsibundam puikiai išsimiegoję. Išvis, čia, Maroke, miegas itin saldus. Suprantame, kad tai paskutinis rytas Essasouiroj. Kažkiek liūdna, tad norisi dieną pilnai išnaudoti. Kompanija dalinasi į tris dalis: vieni važiuoja į Sidi Kaouki gaudyt vėjo, antri į Essasouirą priduot nuomotą mašiną ir apsipirkt, na o tretieji lieka viloje.

Netrukus pirmieji grįžta iš Sidi Kaouki ir pargabena visą surf klube paliktą inventorių. Nuskamba mintis, kad Sidi Kaouki per šias dienas pasiplaukiojome išties neblogai, bet visgi pūtė Casablankoj geriau. Kvatojamės. Vėjas per silpnas, kad padoriai plaukt. Plauname, valome džioviname visą inventorių. Druskos tikrai nėra geriausias aitvarų ar stropų draugas. Prasideda žaidimas tinklinio kamuoliu. Norint atmušt kamuolį kartais ir į baseiną šokt tenka. Smagu! Pietums pasiruošėme saldžiarūgščio padažo ir supjaustę likusį ryklį mažais gabaliukais ir apvolioję kukurūzų miltuose apskrudinome gruzdintuvėje. Tą patį padarėme ir su cukinijomis. Maistas nuo stalo dingo per kelias minutes. Panašu, kad tokiame amplua draugams ryklys patiko labiau.

Grįžta ekipažas iš Essasouiros. Rankose keturi maišai alaus buteliukų. AČIŪ! Saulei plieskiant ir vėjui nepučiant išties karšta ir alus puikiai atgaivina. Vyniojam pradžiūvusią įranga. Bus nelengva susipakuoti – atvykstant daug ką buvome į vakuuminius maišus sukišę, o dabar nesigaus, nes nėra siurblio. Į pagalbą pasitelkiam lipniąją juostą. Rodos, tilpo. Kartu vyksta ir nuotraukų bei video medžiagos surinkimas į bendrą krūvą. Laikas tiesiog skrieja. Atėjo metas vakarienei. Apkepinome jautienos išpjovos gabaliukus, pasiruošėme tirštą raudoną pomidorų padažą su šparaginėmis pupelėmis ir išvirėme didelį katilą tagliatelle makaronų. Gavosi išties neblogai. Neliko nė lašelio. Po vakarienės sesija R. Kazlo benefisų laidoje „Nekenčiu Reklamos“. Juokiamės balsu. Gaila, kad tik paskutinį vakarą suradome įrašus. Apie 23 valandą jau dauguma eina ilsėtis – 1:30 turi atvažiuoti du autobusiukai, vešiantys mus į Marakešą.

Pirmieji žadintuvai ima skambėti apie pirmą valandą ryto. Pusę antros jau visi apsirėdę sėdi ant lagaminų. Ekipažų nėra. Kažkiek neramu. Bet nenorim tikėt, kad apgavo, visgi vakar buvo atvažiavęs arabas apsižiūrėt vietos, iš kur mus pasiimti. Telefonų niekas nekelia. Laukiam. Dvi. Jau nebejuokinga. Matas su Liutauru patraukia žvyrkeliu link pagrindinio kelio. Pagaliau ragelį pagelia Jawad’as (bosas) ir pasako, kad mašina laukia prie Vila Bada. Draugai nueina. Nėra. Darsyk skambina, šįsyk atsakymas jau kiek kitoks – bus už dvidešimt minučių. Kiek pavaikščioję užmato pažįstamą džipą (juo keliavo iš Marakešo į Essasouirą). Pavyksta prisikviest. Pasirodo, kad abu vairuotojai nusuko kažkur į lankas. Autobusiukui belaukiant neteisingam įvažiavime šiam nusėdo akumuliatorius. Prašo pastumt. Tryse užstumt didelio autobusiuko įklimpusio smėlyje niekaip nepavyksta. Autobusiuko vairuotojui kyla geniali mintis – tašių pririšimo gimine virve džipu ištempti autobusiuką. Aišku, virvė trūksta. Draugai grįžta džipu į mūsų vilą. Ieškome virvių traukimui. Radome. Dabar jau keturi mūsiškiai važiuoja busiuko traukt. Arabas pritvirtino virvę ir nė neperjungęs lėtintuvo arba bent jau keturių varomų ratų mikliu greičio pedalo spustelėjimu smėlyje užkasa ir Toyota Land Cruiser. Bandė stumt- nė iš vietos. Draugai skambina likusiems viloje, kad ieškotų kastuvų ir lentų. Kai jau bėgome keliu nešini vadavimo įnagiais, pasirodo horizonte šviesos. Pavyko išstumti džipą. Autobusiukas palaidojamas ir kviečiama nauja mašina iš Essasouiros. Už 20 minučių pasirodo antras Land Cruiser. Mūsų devyni, o vietų aštuonios. Antrojoje mašinoje gale sėdime keturiese, tad apie kažkokį patogumą sunku ir pasvajot. Važiuojame greitai, nes reikia spėt į oro uostą. Spėjome! Tai buvo paskutinis didelis nuotykis šioje šaunioje kelionėje.

AČIŪ bendrakeleiviams. Buvo neįtikėtinai linksma ir smagu!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
Marokas. pt8
–>Marokas. pt9

Penktadienis. Keliamės anksti, nes norime kuo geriau išnaudoti dieną: kas į pajūrį tykot gero vėjo, kas į rytinį Essasouiros turgų pamėgint žvejų laimikio įsigyt. Šįryt Konsuela ne tik paruošė pusryčius, bet ir po vakarykštės vakarienės likusius indus suplovė. Atsidėkojame dirhamais.
Mašiną paliekame aikštelėje netoli Essasouiros uosto. Šis išties gražus. Daugybė mėlynų žvejų valtelių. Kažikoks sujudimas. Prieiname arčiau. O ten sardines kaip tik iškrauna. Ne, mūsų šios nedomina. Draugai patraukia link Medinos, o Petras su Roku dar ir kitą uosto pusę nori aplankyt. Ten aptikome žuvies turgų: sardinės, vėjažuvės, rajos, unguriai, kalmarai, krabai ir dar keletas matytų žuvėkų, katrų pavadinimų neatmenam. Staiga pas vieną žveją užmatome apie 1,5m ilgio ryklį. Fotografuojame. Juokaujame, kad būtų smagu tokį draugams parnešt. Kiek pasivaikščioję po turgų taip nieko ir neišsirenkam. Grįžtam prie ryklio ir teiraujamės ar parduoda bei kainos. Šiaip, dėl smalsumo. 600 dirhamų. Ooo! Leidžiamės į derybas. Sutariam už 350. Bet dar 30 atsieina išskrodimas ir maišas pilnas ledo, kad namo parsivežt. Pirkinio svoris koks 15kg. Fotografuoja visi aplink esantys turistai. Nešulį paliekame pavėsyje stovinčios mašinos bagažinėj ir skubame į Mediną. Pirmoji užduotis – užsiregistruoti skrydžiams namo ir atsispausdinti bilietus. Randame interneto kavinę. Šiek tiek užtrunkame, kol perprantame arabiškos klaviatūros vingrybes (visos mums įprastos qwerty užimtos). Bilietai jau čeža rankose. Vos išėjus Rokas arabui pakeičia 10eurų į 100 dirhamų. Yey, laimėta 10 dirhamų. Nejučia prasideda neformali kova tarp draugų, kas nusipirks analogišką daiktą pigiau. Viena įdomesnių prekių – šilti kupranugario ir avies vilnos megztiniai. Rokas išsiveržia į priekį sau dailiai tinkantį nukirtęs už 150 (iki tol žemiau 200 niekaip). O juk dar prieš kelias dienas derybos nuo 450 dirhamų prasidėdavo. Matyt pamažu perprantam tikrąją daiktų vertę pardavėjams. Jonas įsigyja gera odinę tašę. Dovilė rankinuką. Sulaukiame likusių pajūry skambučio. Nepučia. Prašo pasiimti. Kai nuvažiavome, tai jau draugai aitvarus į banglentes buvo išmainę. Bet ir bangos gan nedidelės. Daiktai sudėti, persirengta. Kaip ir važiuojam. Bet pūstelėjo šiaurys. Šalimais mažas prancūzas pasikelia 12m2 aitvarą. Kompanija tikisi, kad vėjas turi sustiprėt ir nusprendžia visgi likti. Juokiamės.

Kol dorojamas ryklys, dalis kompanijos darsyk mina į Essasouirą – lauktuvių ir šiaip pasižvalgyt. Neužilgo grįžta ir likę Sidi Kaouki – visgi vėjas neįsipūtė. Šypsomės. Ryklį supjaustėme (pjūklu, nes jokie viloje esantys peiliai odos perpjaut nesugebėjo) skersai, kad gautųsi kepsneliai. Juos skrudinsime ant žarijų. Padažui sutrynėme avokadus su paprikomis. Garnyrui išvirėme šparaginių pupelių. Stalą papuošė dyyyydelė lėkštė salotų su perliniu kuskusu, keptais burokėliais ir ožkos pieno sūriu. Buvo gardu, bet savitas ryklio skonis įtiko ne visiems. Užtai salotų bliūdas ištuštėjo kaip mat. Tamsu, skamba muzika, ir aidi vakarojančiųjų balsai. Linksma!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
–>Marokas. pt8
Marokas. pt9

Kompanija vėl kartu. Dovilė šįkart nusprendžia, kad liks viloje. Pasitariam ir nusprendžiam, kad jei tilptume devyniese į Renault Kangoo, tai nereiktų antrojo reiso link paplūdimio. Pamėginam. Tilpom ir dar pusėtinai patogu! Dardam link vandenyno. Mašinoj aidi juokas ir šviečia šypsenos.

Pirmieji į vandenį lipa plauksiantys pavėjui. Sutariam, kad maždaug už valandos paimsim juos iš sutartos vietos. Atsipalaiduojam surf klube. Broliai čiumpa mažėlesnį aitvarą ir šoka į bangas mokytis. Sekasi puikiai, tik aitvaras kiek per mažas – išsikėlus iš vandens pritrūksta jėgos, kad temptų toliau. Išvažiavom pasimt draugų. Pakeliui šypseną kėlė į medžius įsikorusios ožkos. Išsukus iš pagrindinio kelio ir besileidžiant link vandens kelią pastoja marokietis su šviesą atspindinčia liemene. Pasakoja, kad čia saugoma teritorija, kad jis sargas ir reikia dirhamų, kad pravažiuotume. Atsiperkame keturiomis cigaretėmis. Spėjom kaip tik laiku – draugai jau krante, bet aitvarai vis dar plazda. Visi su šypsenom, linksmi – gerai prasiplaukė. Egis skolina savo didėlesnį aitvarą broliams mokytis ir pats užima trenerio poziciją. Pirmas plaukia Mindaugas. Sekasi visai neblogai – šįkart gerokai daugiau vėjo pažabota. Po kelių trumpų plauktelėjimų Mindaugas trukteli aitvarą, šis staigiai prisipildo vėjo ir pasigirsta „puf“ garsas. Aitvaras neria žemyn. Pakelt nebepavyksta. Pasirodo, kad vėjas per siūlę perplėšė aitvarą. Bet pernelyg nenusimename – juk viskas gerai baigėsi! O juk jei taip nutiktų nuplaukus toliau nuo kranto galėtų pasekmės ir kur kas rimtesnės būt. Pirmasis ekipažas jau darda namo, o keturiese dar kelioms valandoms, iki vakarienės, lieka pajūry.

Vakarienei gaminome antieną. Iš meliono padarėme čatnį, garuose apvirėme tokias kaip ir žirnių ankštis, tik jos gerokai ilgesnės, ir pagardinome jas medumi. Tažine (toks molinis indas su aukštu konusiniu dangčiu) išvirėme perlinio kuskuso su raudonąja paprika bei mėtų ir kalendrų lapeliais. Na o anties krūtinėles apkepėme keptuvėje tiek, kad riebi oda susilydžius, kraštai dailiai apskrudę, o centras vis dar rausvas. Vakarieniauti šįkart sėdome ne lauke terasoj, o svetainėj prie didelio apvalaus stalo. Jauku ir šilta. Kompanija gerai nusiteikus- girdisi pasakojimai, skamba juokas, šviečia šypsenos. Maistą iškart išsidėliojom į 10 pakaitintų lėkščių ir visas paserviravome vienu metu. Draugų akys sužibo.

Panašu, kad gavosi išties gardžiai. Buvo suvalgyta ne tik viskas, kas ant stalo, bet ir iššvarinti puodai bei keptuvės, kur viskas kepė ir dar po šiek tiek buvo likę. Dar kiek vakarojame lauke terasoj. Sotūs, linksmi ir laimingi einame ilsėtis. Ryt norime išnaudoti visą dieną, tad kelsimės anksčiau.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
–>Marokas. pt7
Marokas. pt8
Marokas. pt9

Link miesto išvažiavome šešiese. Pakeliui stabtelim aštuntajame kilometre esančiose prekyvietėse – šeimininkas sakė, kad čia mėsa ir pigesnė ir geresnė. Bet randam tik tuos pačius gabalus, kaip ir vakar. Ne, geriau jau važiuojam apsižiūrėt į šeimininko taip pat parodytą prekybos centrą. Išleidžiame Donatą paplūdimy, o patys sukame į miesto gilumą. Pačioje kelio pabaigoje prekybos centras. Maloniai nustebino, nes ligšiol matėme tik „prekybos kioskelius“. Asortimentas turbūt nenusileidžia dviejų iksų maximai. Vežimas mikliai pildosi. Stveriame geriamo vandens, mėsos skyriuje nusičiumpam 3 kilogramų jaučio išpjovą ir ančių krūtinėlių, kraunam ir įvairių daržovių. Nustebino kibirai su prieskoniais, įvairiais padažais ir marin

uotom daržovėm – samčiu įsidedi į maišelį, pasveri ir jau gali nešt prie kasų. Ilgiausiai ieškojom cukraus ir miltų. Bet radome! Paskui keliaujam į Medinos turgų – saldumynų, alaus ir šiek tiek prisijungt prie interneto. Turguj laikas skriete skrieja, nes atrodo tik paklausei kainos, o jau įsivėlęs į rimtas derybas. Apsiprekinę pasiimam Donatą iš Essasouiros surf klubo ir jau dardam link savo vilos.

Išsikrovėm pirkinius. Jau kaip ir reikėtų prie jūros važiuot, bet entuziazmo ne tiek ir daug – labai jau gerai laikas leidžiasi ir čia viloj. Nutariam, kad su pirmu ekipažu važiuos tie, kas plauks pavėjuj (downwind’ins) – taip atvykus antram ekipažui bus kaip tik laikas važiuot pasiimt jų į sutartą vietą. Mes jau surf klube, laukiam grįžtančių, o jų kaip nėra, taip nėra. Matas parašo žinutę, kad dingo vėjas ir kad jie į krantą išlipo nepriplaukę numatyto taško. Prašo paimti. Dovilei, išvažiavusiai jų pasiimt neprisiskambinam. Baras mašinos neturi, siūlo motorolerį. Bet su juo vyrų ir įrangos neparvešim. Taksi! Surandam keliu kulniuojančius draugus. Asfaltas karštas ir aštrus, tad basom pėdinti menkas malonumas. Pasirodo, kad Jonas visgi užgaudė gūsį ir vienas nuplaukė iki galutinio taško, kur susitiko su Dovile. Už pusvalandžio jau visi sveiki gyvi susirinkę bazėj. Pietaujam. Ale ir gardžiai tas mūsų baras gamina. Visi šypsosi. Petras su Jonu leidžiasi į avantiūrą užsisakydami ne kažką patikrinto skanaus, o „dienos žuvį“, katra šviežiai sugauta ir paguldyta ant ledukų. Mums panašu į vilkešerį. Atneša kelis indelius salotų, kelis indelius gruzdintų bulvyčių ir ilgą lėkštę su ant grotelių kepta žuvimi. Gardi. Pasiilgome žuvies. Vietiniai sakė, kad turguj be penktadienio gėrybių iš jūros nebus, nes reikia kad jūra kiek nurimtų. Pirmasis ekipažas namo išvažiuoja apie 18valandą – pradės ruošti vakarienę.

Broliai ruošą virtuvėje pradėjo nuo pyrago. Norisi efektingo deserto. Pirma nuostaba – virtuvėj nėra orkaitės! Bet nieko, turime molin į grilių lauke. Sugalvosim. Viskas ėjosi kaip iš pypkės iki buvo atplėštas miltų pakelis – nusipirkom rupius kukurūzų miltus… Ką jau padarysi – suksimės kažkaip. Šįvakar valgysim jautieną. Steikus. Susipjaustėme daržoves ir paruošėm vinegreto padažą. Išpjova didelė, graži. Padaliname į lygius kepsniukų dydžio gabaliukus, o nuopjovas pasiliekame atskirai – bus prie kuskuso arba makaronų. Išsiverdame katilą avinžirnių. Dalį sutrynėme, paprieskoninom ir sudėjom viską į keramikinį indą – pašildysim griliuj prieš valgant. Uždaras molinis grilius (panašus į mūsuose reklamuojamą The Green Egg) žaibiškai įkaista. Šauname pyragą, bet neužilgo traukiam lauk – per karšta viduj. Bet jautienai pats tas. Apskrudinam abi puses ir sudedam mėsą į molinį indą. Šildom avinžirnius. Ant keptuvės pakepinom mažųjų cukinijų puselių, katras pagardinom medum ir pankolių sėklomis. Kai avinžirniai jau garuoja, sudedam į kiek atvėsusį grilių mėsą, kad pasiektų pageidautiną iškepimo lygį. Mėsai iškepus pašaunam pyragą. Serviruojam.

Pasirodo, kad ne mes vieni buvom pasiilgę sultingos mėsos. Visiems labai patiko. Desertui improvizuotas Marokietiškas pyragas. Jaučiasi, kad miltų reikėjo kitokių, bet rezultatas pranoko lūkesčius. Pavalgę dar kurį laiką vakarojom terasoj. Aplink tylu, girdisi tik vėjo gūsiai ir mūsų kvatojimas. Nuostabu!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
–>Marokas. pt6
Marokas. pt7
Marokas. pt8
Marokas. pt9

Jau 11:10, bet vakar sutarto taksi vis dar nėra. Na ką gi, ieškom kito. Vėl šešiese, tik šįkart jai su lagaminais. Po 3 minučių jau kraunam mantą į automobiliuką. Sutariam, kad 13 valandą mūsų šitas taksiukas paimtų Matą su Donatu iš Essasouiros paplūdimio ir atvežtų į Sidi Kaouki. Pravažiavus gal kokius penkis kilometrus mūsų mašiniukas stoja į kelkraštį ir prašo lipt lauk. Suorganizavo jis mums kitą taksi (iš kurio už darbą pasiėmė 50 dirhamų), o pats įsisodino keleivius vežt link Essasouiros ir išdūmė. Talpiname daiktus ir laipinamės į naujas roges. Matyt išties išmokom gale penkiese važiuot, nes susėdom tikrai gana patogiai (kiek tai įmanoma).

Su Egidijaus viešbučio vyriausiuoju sutariam, kad leistų savo rūbų krepšus sudėt į sandėliuką kol turkšimės pajūry. Kaip ir galėjome išsyk nuvežt į naują gyvenamą vietą, bet kad ten priimti gali tik nuo 14 valandos. Su tuo pačiu veikėju derinamės ir dėl mašinos nuomos – naujas planas toks: Matas su Donatu paima išnuomotą mašiną Essasouiros paplūdimy, atvažiuoja ja į Sidi Kaouki apie pusiaudienį, vyrai leidžiasi su aitvarais pavėjui į pietus apie 10 kilometrų, juos surenkame sutartoje vietoje krante mašiniuku, ir tada dviem reisais susivežiojame daiktus bei žmones į naujus namus. Bandysim! Kol vėjas ne itin stiprus, leidžiame laiką surf klube. Kaaaip gera atsipalaiduot baro terasoj ant stogo: hamake arba lovoj. Visiškas poilsis. Taip besiilsint bematant ir pusdienis praeina. Atvažiuoja Matas su Donatu. Su nediduke KIA. Sutarė, kad Renault Kangoo nuomos punktas atvarys į Sidi Kaouki ir tada apsikeis. Ekipažas automobiliu leidžiasi ieškoti patogios išlipimo į krantą ir pasiėmimo vietos plauksiantiems pavėjuj. Rado. Tad vos tik buvo apsikeista mašinomis Šaras, Egis, Matas ir Jonas jau skrieja pavėjuj. Šiandien vėjas stiprus ir tolygus. Bene geriausios sąlygos plaukt lig šiol. Broliukai irgi į vandenį sulindo – mokysis aitvarą taip pastatyt, kad imtų traukt prieš vėją. Roką paneša kiek giliau, aitvaras nukrinta. Abu skalauja bangos. Neišeina iškelt atgal. Jau nejuokinga. Jei atsisegtų, į krantą grįžtų nesunkiai, bet gaila brangios įrangos, kurią vėjas nuneštų tooooli. Matome situaciją nuo kranto, bet nelabai ką ir padėt galim. Mato ir sėdintys Surf klube. Jau pasileidžiame į bangas, bet vėjas pagaliau iškelia aitvarą. Už kelių minučių Rokas jau krante! Nuleidžia aitvarą, atsisega ir griūna ant žemės. Būta ir streso ir baimės, bet patirtis gera. Sekantis trapeciją segasi Ryškus. Jam aitvarą valdyt iš trijulės sekasi geriausiai. Paaiškėja liūdnos naujienos Petrui: koja kaip koja – įtvaras laiko, bet kai akys nemato, aitvaru vėją kinkyt labai pavojinga. Nepasiėmė jis linzių, o be akinių nei stropų nei draugų komandų, rodomų rankomis, neįžiūri. Negerai. Grįžtame į Surf klubą. Neužilgo grįžta ir Dovilė, parvežusi pavėjui pasileidusius vyrus. Įspūdžių daug, viskas praėjo sėkmingai. Grįžusių veidsi tiesiog šviečia – matosi, kad gera buvo. Derimės su surf klubo valdytoju, kad už tai, kad mūsų kompanija tik pas jį leidžiam dienas, valgom ir alų gurkšnojam duotų spintelę įrangai laikyt. Galutinę kainą siūlo 30 eurų už visus 4 dienoms. Atsisakom. Jis nusišypso ir sutinka duoti nemokamai. Tilps ir aitvarai ir lentos. Broliai dar išsiruošia vandenin, o pirmas ekipažas jau kraunasi daiktus ir važiuos naujojo būsto apžiūrėt. Tik pirmą reikia į degalinę, nes mašiniuko kuro bako skaitiklis jau kuris laikas ant 0 stovi. Neužgęstam ir degalinę pasiekiam sėkmingai. Su Xavieru, naujojo būsto šeimininku, sutariame susitikt aštuntame kelio link Agadir’ą kilometre.

Xavieras palydi iki savo vilos. Aptverta apie 30 arų teritorija. Du namai. Didesniajame didelė svetainė, virtuvė ir trys miegamieji, kuriuose telpa aštuoni keliauninkai, o mažajame vienas trivietis miegamasis bei virtuvė-svetainė. Šis atitenka broliams. Sklypo vidury didelis baseinas, šalia gultai. Kvepia rozmarinų gyvatvorės, aukštyn stiebiasi palmės. Gražu. Interneto nėra, bet gal ir gerai – pailsėsim. Nespėjam nė iki galo daiktų sunešiot, o jau pardunda ir antrasis ekipažas. Šįvakar vakarienę ruošia šeimininkai (po 120 dirhamų žmogui) – patys neturėjom nei kada ruoštis, nei produktų. Jau ryt! Pasiilgome virtuvės. Užkandžiui gauname salotų su kukurūzais ir burokėliais. Kai šeimininko žmona atneša ant stalo dyyyydelį indą kuskuso su daržovėmis, avienos dešrelėmis ir troškinta jautiena, išsižioja visi. Nors ir gardu, bet įveikiame tik apie 2/3 indo. Desertui gauname po šokoladinį pyragėlį su bananų jogurtu. Išties gardu!

Šeimininkams atsisveikinus ir išvykus vakarą tęsiame terasoj lauke. Visų pirma susivedam finansinius reikalus- kas kur kiek išleido. Nemėgstame ilgai likt skolingi. Pasakojamės įvairias istorijas. Daugiausiai šypsenų sukėlė Mindaugo pasakojimas apie šunį Baubošėlį. Kvatojo visi, bet Liutauras taip juokėsi, kad vos nuo kėdės nenukrito. Su šypsenomis veiduose patraukiame ilsėtis.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
–>Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
Marokas. pt8
Marokas. pt9

Kai atėjome į sutartą vietą, vairuotojas jau laukė. Taip daug patogiau, nes nereikia gaišti laiko deryboms. Talpinamės 5se ant galinės sėdynės. Juokinga! Važiuodami pro Essesouira’os paplūdimį matome daugybę aitvarų. Jei čia vėjas stiprus, tai Sidi Kaouki turėtų būt dar nuožmesnis.
Atvažiavom. Vėjas priešingos krypties (pietų) ir gan silpnas. Einam į surf klubo terasą apsitarti, ką daryti. Nutariama nuomoti banglentę ir kol nėra vėjo bandyt pažabot bangas. O pučiantis vėjas nors ir per silpnas, kad plaukt, bet mokintis valdyti aitvarą pats tas. Egis diriguoja treniruotėms. Broliai segasi trapecijas. Šliuožinėjam smėliu. Juokaujame, kad broliai užpakaliais demarkacines linijas užbrėžė smėly – ruošiausi paplūdimio aneksijai. Kvatojamės. Apie 16 valandą vėjas nusilpo. Išėjome pietaut. Dar beeinant pasirodė, kad pūstelėjo šiaurys, bet suabejojome. Vos spėjom atsisėst, o jau matom, kad vėjarodė plaikstosi ir Šaras jau kelia aitvarą. Įsipūtė ne juokais! Popiet vėjas tik stiprėjo. Pamokos persikėlė į vandenį. Manevras tas pats, tik šįkart dar ir bangos galvą semia. Mokomės „bodydraginti“. Temsta lygiai aštuntą. Visą įrangą vėl paliekame pas Egį. Dėkojame jam už vertingas pamokas. Leidžiam laiką terasoj iki atvažiuos mūsų iš anksto jau sutartas taksi. Nevėluoja! Vėl lendam šešiese į mersedesą. Daug juoko. Bet šįkart kažkaip patogiai susėdom. Gal išmokom jau? Juokaujam, kad Vilniuj bus neįprasta ne po septynis mašinoj važinėt…

Vakarienei vėl ieškome naujos vietos. Petras bando šiek tiek pafotografuot vakare apšviestą miestą, bet sunkiai gaunasi, nes pastoviai atsiranda koks arabas kaulijantis pinigų už tai, kad gal pateko į kadrą. Tū tauzand fak jū! Prisėdame jaukiame šešių staliukų restoranėly. Du susistūmusi prancūzų šeima. Mūsų daugiau, tad susistumiam tris. Panašu, kad aptarnauja dukra, o virtuvėj sukasi motina. Žavu, bet tai turi ir minusų- velnioniškai ilgai laukėm patiekalų. Beveik visi valgo kuskusą su jautieną. Daugiausia pavydžių žvilgsnių sulaukia Ryškus, mat jo kepta dorada atrodo gardžiausiai. Visai neblogai. Po nuotaikingo, jau kaip ir tradicinio, pasivakarojimo terasoj einame ilsėtis.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
–>Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
Marokas. pt8
Marokas. pt9

Taksi iki už kelių kilometrų esančio paplūdimio atsieina po nepilną 7 dirhamus už automobilį. Ten susirenkame paliktą įrangą. Du ekipažo nariai nusprendžia pasilikti – Donatas nusisamdė instruktorių mokytis, na o Matas mėgins naują aitvarą pažabot. Mes norim į už kokių 25km esantį Sidi Kaouki, kur didesnės bangos ir stipresnis vėjas. Gaudom taksi. Atsirado naivių arabų siūlančių pavežėt mūsų kompaniją už 700 dirhamų (11 dirhamų=europinigas). Juokiamės. Po ilgų derybų vienas taksistas žada už 200 pinigų suorganizuot busiuką – mes šešiese ir dar su dyyydele taše bei kuprinėm. Pažada, kad bus už kelių minučių. Kas penkias minutes vis žada „tu minuts“. Prarandame kantrybę ir Jonas sustabdo kitą busiuką. Už tą pačią kainą. Sulipame, sugrūdame tašę. Bet pirmasis arabas įsikimba į langą ir porina vairuotojui, kad čia mes jo klientai, tad jei važiuosim su nauju transportu, reiks mokėt papildomai. Nenusileidžiam. Imam lipt lauk. Vėl kaina 200. Važiuojam!

Sidi Kaouki paplūdimys didelis, yra keli viešbutukai ir barai/restoranai šalia. Mūsų ekipažo jau laukia Egidijus su Dovile, kurie pasirinko gyvenimą pajūry. Vėjas pučia stipriai. Bet turi vis stiprėt link vakaro. Manom, kad kokie 12m/s. Nusprendžiam, kad 7-8 m2 aitvarai bus šiandien pats tas. Įsikuriame koks šimtas petrų nuo paskutinio skėčio. Tie, kurie jau nesyk plaukę išdumia į bangas, o Egidijus draugiškai lieka mokyt naujokų. Mokomės aitvaro pripūtimo ir stropų pritvirtinimo vingrybių. Praeinam ir teorinius valdymo kursus krante. Antras žingsnis – išmokt temptis paskui aitvarą be lentos ant pilvo. Lendam į hidrokostiumus ir segamės ant juosmens trapecijas, už kurių kabinsis aitvaras. Mokomės su nediduku 5 m2. Valdyt aitvarą nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyt. Pirmieji bandymai ne itin sėkmingi, bet Egidijus kantriai moko. Neilgai trukus Rokas įvaldo įspūdingą šuolį. Paskui išsyk dar vieną. Abu skaudūs. Treneris paaiškina, kur klaidos, ką daryti kitaip. Pirmasis „sistemą“ pagauna Mindaugas. Visai prie pat paplūdimio yra toks baras, katras patampa mūsų užuovėja. Yra alaus ir gardžių patiekalų. Tiesa, vietnamietiškų. Bet pietums pats tas! Apie 16val vėjui šiek tiek nusilpus Vyrai ima pūsti didesniuosius 9 ir 10m2 aitvarus. Neilgai trukus vėjas ima stiprėti. Tiek, kad vakarop mūsų vienintelių aitvarai dabino dangų. Barmenas sutinka iškviesti taksi. Jei sulysim į vieną 240D mersedesą, tai parveš už 150 pinigų. Žinoma tilpsim! Visus plaukimui dedikuotus daiktus paliekame pas Egidijų su Dovile. Atsisveikinam su kolegom, LABAI dėkojam Egiui už pamokas! Taksi jau signalizuoja, kad atvyko. Įdomiausia yra penkių vyrų susėdimo ant galinės sėdynės scena. Bet tilpom! Gerai, kad važiuot netoli. Aidi juokas, nuotaika puiki. Sutariam, kad tas pats vairuotojas mus ryt 11:00 nuvežtų atgal į Sidi Kaouki.

Viešbuty susitinkam draugus likusius Essasouiroj. Apsikeičiam dienos įspūdžiais ir einam vakarieniaut. Šįkart pasirenkame jaukų restoranėlį senamiesčio pakrašty. Yra įvairių kompleksinių vakarienės pasiūlymų. Du patiekalai ir gėrimas tarp 60 ir 90 vietinių pinigų. Maisto daug, gana gardus. Bet sekančiai vakarienei ieškosime kitos vietos. Vakarą užbaigiame savo viešbučio terasoj. Tai buvo nuostabi diena!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
Marokas. pt2
–>Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
Marokas. pt8
Marokas. pt9

Tie, kas sparčiai susidėjo daiktus dar išlekia į miestą. Akys raibsta nuo stirtomis sukrautų prieskonių bei gatvėj kepamo maisto įvairovės. Bet ilgiau pasibūt neišeina, nes jau laukia taksi. Du seni E klasės mersedesai. Vairuotojai nustebo pamatę kelių metrų ilgio vandenlenčių dėklą. Akivaizdu, kad netilps. Šypsomės matydami, kaip arabai bando ją pritvirtinti prie stogo viena pavargusia gumyte. 8 vietos, o esame devyniese. Susispaudę, bet tilpsim! Visgi tik 200km. Pakeliui dar sustojame prie vaisių prekeivių ir užsiperkam šviežių gėrybių bei vandens. Privažiuoja tamsus Toyota Land Cruiser. Vairuotojas rodo ekipažui su taše ant stogo lipt lauk. Kažkiek neramu. Pasirodo, kad tašė sulankstė Mersiuko stogą, tai jis išsikvietė pastiprinimą. Tęsiame kelionę: mersedesas ir Toyota.

Esassouiroje mus išleido prie Medinos (senamiesčio) vartų. Lagaminus karučiu stumia bei kelią link viešbučio rodo vietinis „pagalbininkas“. Miestas gerokai švaresnis ir tvarkingesnis. Išties maloniai nuteikė. Apsigyvename „Riad Magador“. Kambariai paprasti, bet tvarkingi ir švarūs. Vėlgi turime didelę terasą ant stogo. Greitas dušas ir keliaujame ieškot valgyt. Aptinkame tokią kaipo aikštę, kurios perimetre išvien restoranai. Mūsų didelę kompaniją kaip mat pasodina prie ilgo stalo. Keturi valgiaraščiai žali, dar tiek pat mėlynų. Keista, bet mikliai užsisakome. Įdomiausia, kad atrodytų vienodi patiekalai ant stalo skyrėsi ne tik prezentacija lėkštėje, bet ir sudėtimi. Priėjęs padavėjas į mūsų nusistebėjimą atsako paprastai: mes sėdime dvejuose skirtinguose restoranuose, nes mūsų stalas yra kaip tik jų teritorijoje. Juokiamės. Bet ne visi vienodai, mat žaliųjų meniu savininkai gavo kur kas skanesnes ir gausesnes tų pačių patiekalų versijas. Nuotaika puiki! Užvalgę patraukėme atidžiau apžiūrėt miesto. Radome ne tik šviežios žuvies turgų, bet ir gerokai užslėptą barą, prekiaujantį alumi išsinešimui. Oj bus draugai patenkinti! Alutį su kompanija suskanavom ant riado stogo. Gardu! Viešbuty leist vakaro visgi nesinori, tad einame link jūros. Ieške aitvarus pasikinkiusių draugų. Išeiname kiek tolėliau nuo senamiesčio. Kraupoka – tuščia, purvina, matosi, kad turistų koja čia nevaikščiojus. Norim prie jūros, bet visur ji atskirta aukšta siena. Ima aiškėti, kad Šaras su Matu tikrai ne čia nuėjo. Aptinkame nišą sienoje irvaukštą šiūkšlių kalną. Gausis perlipt! Mes jau pajury. Stiprus vėjas pusto šlapią smėlį, į jūrą leidžiasi saulė. Gražu! Nukulniavę apie kilometrą pajūriu atgal link senamiesčio matome, kad bus komplikacijų atsidurt kitapus sienos – visur, kur būtų įmanoma perlipt tą bent trijų metrų sieną, ant jos krašto pribetonuota stiklo šukių ir smaigų. Kad nieks nelaipiotų. Žingsniuojame toliau. Galų gale įsiropštėme į tokį kaipo balkoną, iš jo ant tvoros viršaus. Tada ant pastato stogo. Siaura siena, skiriančia katalikų kapines nuo bažnyčios perėjome į bažnyčios kiemelį. Ir teliko nušokt nuo sandėliuko! Sargas šypsojosi ir plojo. Pakeliui namo dar pasijuntam išalkę. Tik šįkart norim ne restorane prisėst, o gatvės maisto. Užsisakom po avienos kebabą. Skanu. Vyrams bedūmojant prie viešbučio priėjęs arabas paprašo žiebtuvėlio. Tada ima jį savintis. Lietuviams tai nepatinka ir paprašo grąžinti. Nuskamba kultinė frazė „tū tausand fak jū“. Kvatojamės balsu.
Vakarą leidome terasoj ant stogo. Gera po ilgos, įspūdžių kupinos, dienos atsipūst užuovejoj. Skambant muzikai ir alaus buteliukų dzinksėjimui klausomės kultinės istorijos apie širšių „ėmimą gudrumu“. Bekvatodami nė nepajutom kaip laikas lekia. Panašu, kad metas eit pailsėt – ryt pažindinsimės su vandenynu!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Marokas. pt1
–>Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
Marokas. pt8
Marokas. pt9

Susišaudėme skrydžius Vilnius-Londonas-Marakešas-Londonas-Vilnius. „Pigiosiomis“ skrydžių bendrovėmis. Tik vat kai teko registruoti bagažą to pigumo nebesijautė. Daiktus dėjomės paskutinę minutę: kieme jau laukė taksi, vešiantis link oro uosto, o brolis vis dar kelnes siuvo… Šviečia šypsenos ir aidi juokas. Nuotykių bus! Bet juk to ir važiuojam!
Nusileidome Lutono oro uoste. Iki skrydžio link Marakešo turime dar 8 valandas. Į Londoną! Mūsų trijulės tikslas aiškus – craft beer ir specialty coffee! Brick Lane rajonas – šiųdviejų meka. Apsilankome Nude Coffee Roasters. V60 būdu plikyta Ruandos kava nustebina net ir daug ko ragavusius. Laaabaaai gardu, ryškūs slyvų bei vyšnių aromatai. Užsisakėme užkąsti. Wow! Tokio skanaus maisto kavinėje nesitikėjome! Ragavome „wrap’us“ su falafeliu bei plėšyta kiaulieną ir bolivinės balandos reikalą su jautieną. Sužavėjo visi! Laikas espresso. Barista mūsų 3 puodeliams sumalė ko ne pusę kilogramo kavos – suuodė, kad gaudomės kavoje ir norėjo išspausti išties įspūdingus kaviukus. Pavyko! Broliai šaudo asmenukes. Skubame į visai netoli esančią craft alaus šventovę – Brew Dog alaus barą. Iš šono turbūt atrodome kaip vaikai saldainių fabrike – viskas įdomu, visko norisi paragauti. Taip ir padarėm. Laikas skriete skrieja. Deja, tenka atsisveikinti su šia nuostabia vieta. Išeiname ne tik pilni įspūdžių, bet ir buteliukais apsirūpinę. Mums kelionei ir draugams paragaut. Skubame, nes iki autobuso link oro uosto vos pusvalandis, o iki jo dar toli keliaut. Spėjome minutę į minutę. Skrydis jau tuoj pat, bet mes jau oro uoste! Staiga informaciniai ekranai praneša, kad skrydis vėluos net tris valandas. Bet nosių nenukabiname! Dalinamės su draugais popietės įspūdžiais, juokiamės. Kompanijos nuotaika puiki. Prie to prisideda ir šaltas Guinness bei gardi pica.

Marakešas mūsų kompaniją pasitiko itin lėtai dirbančiais pasienio kontrolės darbuotojais. Lėti visi, bet mūsų ypatingas! Suskaičiavome, kad kol šis praleido du, jo kaimynas visus dešimt! Ieškome taksi link Medinos. Taksistų daug, visi vežti kaipo norėtų, bet tik pradedam kalbą apie kainas, tai išsyk nebesupranta angliškai ir pabėga. Galų gale sutariam. Įdomu, kad tariesi su vienu, jis perduoda antram, o vairuoja dar kiti. Atstumas nedidelis, bet kadangi naktis, tai manom, kad visai neblogas rezultatas apie 20eur visai 9 žmonių kompanijai. Kai ateina laikas mokėt vairuotojai abu nori po 200 dirhamų. Naktis, ilgai nemiegota, tad nusprendžiam nusileist. 1:0 arabų naudai. Viešbutis teritorijoje, kur mašinų eismas draudžiamas. Teks pėdinti. Anot mūsų vairuotojo „apie 150m tiesiai iki kavinės ir tada antras posūkis į dešinę“. Iškulniuojame paskui vilkdami mantą. Jau gal net puskilometris įveiktas Marakešo prekiautojų kupina gatve, o „kavinės“ kaip nėra taip nėra. Suorientuoja policija. Kryptis ta, tik dar paeiti teks. 2:0 arabų naudai. Patenkame į Marakešo turgų. Neįtikėtina! Vaisiai, prieskoniai, kepamos mėsos, sraigės ir gardžiai atrodantys saldumynai. Knibždalynas. Kompanijos akys spindi! Kartu ir jauku, ir įdomu ir net šiek tiek baugoka. Pasukus dešinėn ima aiškėti, kad patiems surasti nepavyks. Laimei padėjėju rasti apstu. Vienas marokietis imasi vedlio vaidmens. Išsukam iš pagrindinės gatvės į skersgatvį. Paskui į kitą. Dar kitą. Mūsų vedlys vis pasakoja apie „hai kvality, luksury rijad“. Staiga praveria vienas kokio 1,5m aukščio duris ir kviečia užeiti. Smalsu, tad einame, o dalis kompanijos pasilieka už durų. Už dar kelių durų mes jau patalpoje su dideliu stalu ir minkštomis sofomis aplink. Kviečia prisėsti ir atsipalaiduot su stiklu arbatos. Kažkiek neramu. Staiga ateina seneliukas nešinas kažkokiu tai popierium. Jūs net neįsivaizduojate mūsų veidų, kai ant popieriaus užmatom savo pavardes! Pasirodo, kad šitą reikalą ir užsisakėm! Wow! Patiems surasti buvo NEĮMANOMA. Gauname meiliai dekoruotus kambarius. Kiekviename yra atskiras vonios kambarys. Daugiau nieko mums nereikia. Juoką kelia 2Lt monetos dydžio spyna, „sauganti“ nuo vagysčių. Šypsenos šviečia dar ryškiau pamačius jaukią ant stogo esančią terasą su staliukais ir minkštais baldais. Greitai apsiprausiam ir lekiam į miestą: pasižvalgyt ir užkąst.

Patraukiame link didžiojo turgaus. Nuotaika puiki. Žavi gerokai po vidurnakčio vis dar šurmuliuojanti aikštė. Pirmas pirkinys – beprotiškai saldžios apelsinų sultys. Taurė šio gėrio – kiek mažiau, nei 2Lt. Na, tiek turėtų būti, nes grąžoje trūko kelių dešimtinių dirhamų. 3:0. Susiviliojame ir čia pat kepamomis sraigėmis. Kepėjas gavęs už europinigo vertą indelį stambėlesnę kupiūra išėjo ieškoti grąžos. Sraigės troškintos tokioje kaipo arbatoje. Įdomu, paskanaujam visi. Bet sutartinai nusprendžiame, kad darsyk nebepirktume. 10 minučių praėjo iki jam sugrįžtant. Vis dar laukėme. Nepaėjo. Vis dar 3:0. Apsistojom pavalgyt prie ant žarijų kepamo maisto „paviljono“. Egidijus paklausė, gal turi ir kupranugarienos. Žinoma, atsakė kad turi. Kainos neatrodė didelės. Maistas išties gardus, porcijos nedidelės. Mėsa kiek perkepta, bet skani. Ypač gardus kuskusas. Kai atėjo laikas mokėti – išsižiojom – apie 600 dirhamų. Kai pabandėm išsiaiškinti, kiek kas kainavo, tai sąskaita ūgtelėjo ko ne iki 1000 dirhamų. Kvatojamės. Palikom 600. 4:0. Bet nuotaika visvien puiki. Pakeliui namo dar už du europinigus čia pat spaudžiamomis apelsinų sultimis užpildom 1,5l vandens butelį.

Vakarojam savo riado terasoj ant stogo. Klestelim ant užuovėjoj esančių minkštų sofučių. Pūtė stipriai. Visi 24 metrai. Aidėjo mūsų juokas ir švietė šypsenos. Tvyrojo nerealiai gera aura. Drąsiai tvirtiname, kad neatsimenam vakaro, kada tiek kvatojome. Kompanija išties sulipo!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

–>Marokas. pt1
Marokas. pt2
Marokas. pt3
Marokas. pt4
Marokas. pt5
Marokas. pt6
Marokas. pt7
Marokas. pt8
Marokas. pt9