Ketvirtadienis. Iš pradžių galvojome apie osso buco ar dar kokį tai mėsišką reikalą, bet užkviestos draugės išreiškė norą paskanauti mūsų ruoštų makaronų. Džiugiai Sutikome.

Bene kiekvieno makaronų patiekalo vinis – padažas. Šiuos nutariame daryti du skirtingus – sultingą mėsišką bolognese bei vieną kokį tai kitokį. Pastarąjį pasišovė pagaminti brolis, neseniai pabuvojęs vieno iš Lietuvos garsiųjų virtuvės virtuozų ruoštoje vakarienėje, kur maisto estetikai skiriama itin daug dėmesio, o produktai, nors ir paprasti, pateikiami neįprastame amplua.

Brolis gerokai pramakštino rankas kočiodamas tešlą ir sukdamas makaronus. Patys iš miltų ir kiaušinių makaronus jau nesyk esame gaminę, tik kad šįsyk pavyko tai padaryti gerokai greičiau, efektyviau ir mažiau aplinką apmiltinant. Gerai pramoko brolis!

Bolognese „virėmė“ iš jautienos faršo, šiek tiek kiaulienos, koncervuotų bei natūralių pomidorų, sultinio, morkų, svogūnų, česnakų ir šiek tiek maskarponės.
„Kitoks“ padažas prasidėjo nuo sutrintų graikinių riešutų ir ančiuvių masės, į kurią paskui įmaišėme neriebaus jogurto. Dvi valandas 85C temperatūroje maišelyje su šlakeliu aliejaus ir medumi „virėme“ mažytes morkytes. Išskobėme dviejų rūšių kriaušių pusrutuliukus, blančiravome muskatinio moliūgo skilteles. Ir prisipjaustėme kitų ingridientų.

Iki ateinant viešnioms išsivirėme žiupsnį šviežių makaronų, kad žinoti, kiek šiuos virti reikia ir paskanauti su abiem padažais. Testuojam. Makaronai kiek per mažai sūrus, tad reikės dar druskos vandenin įžerti. Pasijautėme it laidoje „Skonis“, nes kiekvienas ruošėme po šauktą patiekalo. Paskanavome. GĖRIS.

Viešnios jau čia, tad konstruojam pirmą patiekalą su „tuo kitokiu“ padažu. Lėkštės dugną nubarstėme smulkiai tarkuotu kietuoju sūriu, ant jo dedame garuojančius makaronus. Graikinių riešutų ir ančiuvio padažą formuojame bokšteliais. Dedame ridiko skilteles, bazilikų lapus, papriką, smeigiame garuojančią morką. Apšlakstome makaronus salsvu morkų nuoviru iš maišelio. Šiek tiek pabarstome duonos trupinukais ir daigintomis pupelėmis, pašlakstome žaliu bazilikų aliejumi. Dar keletas judesių pipirų malūnu bei žiupsnelis Maldono druskos. Atrodo neblogai. Norėdamas galėjai atskirti kiekvieną igridientą atskirai (na gerai, duonos trupinių – ne), tačiau bendra skonių suma džiugino dar labiau. Skonis atitiko vaizdą, tik šįsyk sočios liko ne tik akys, bet ir skrandis. Skanavome su Riesling iš Pfalz regiono. Tiesa, prisipažiname, kad, matyt, kiek susijaudinome, mat užmiršome kriaušes bei moliūgą. O jie taip neblogai derėjo prie šio patiekalo „testiniame šaukšte“.

Kiek atsipūtėme, o čia brolis jau konstruoja antrąją makaronų lėkštę. Makaronus apibarstėme kietuoju sūriu, dosniai užpylėme bolognese padažo, padabinome keliomis žirnių ankštimis ir blančiruota muskatinio moliūgo skiltele. Buvo gardu ir labai skalsu. Toks „vyriškas patiekalas“.

Desertą ruošėme tik po kokių gerų trijų valandų, mat alkanų po makaronų fiestos kaipo ir neliko. Apkepinome orkaitėje bananą. Vieną puselę apšlakstėme bazilikų aliejumi, kitą juodaisiais pipirais. Šalia pateikėme minkštą mėlynojo pelėsio sūrį, kriaušės pusrutulikus, moliūgo skilteles bei mėlynojo baziliko lapelį. Derėjo išties gerai. Itin gerai tiko prie kartu skanauto 2005-ųjų derliaus saldaus vėlyvojo rinkimo Sauvignon Blanc iš Čilės.

Kepti bananai / minkštas mėlynojo pelėsio sūris / juodieji pipirai / bazilikų aliejus / kriaušės / muskatinis moliūgas

Vakaras gavosi išties šaunus. Tiesa, sunku ir „vakaru“ pavadinti, jei lovas pasiekėme tik jau saulei įsišvietus. AČIŪ šauniai kompanijai!

–> Facebook albumas <–