Projektas maždaug toks: duobėje ant akmenų kūrenamas laužas, paskui žarijos išsemiamos, akmenys nuklojami žaluma, ant viršaus mėsa, tada vėl žaluma, tada žarijos ir užkasama. Karšti akmenys po žeme dar ilgai turėtų išlaikyti kaitrą. Taigi pradedam.

Artėjančiam sekmadieniui ėmėme ruoštis gerokai iš anksto (vis dar ščyrai laikomės dekalogo trečiojo įsako). Ėriukas, kurio skrandis buvo pašvęstas organoleptikų hagiui 20 dienų buvo brandinamas pakabintas 0C temperatūroje. Nenaudėlis nukabintas svėrė 3kg mažiau nei iki brandinimo (t.y. dabar jau tik 11kg).

Šeštadienis pasitiko lietumi, bet tai mūsų planų nekeitė. Aptepėme ėriuką aliejumi ir apibarstėme pipirais. Nieko daugiau. Tiesa, prieš tai paragavome. Gardus ir nekeptas. Tada ėmėmės aplinkos darbų – kas krūmus iškasinėjo, kas veja pjovė, kas duobę kasė. Merkiant lietui. Duobės reikia išties nemažos. Praeiviai vis varstė keistais žvilgsniais brolį kieme tokią duobę berausiantį. Baigta. Gavosi normalaus kastuvo gylio duobė ėriukui. Nustojo lyti. Akmenų neradome aplink, tai teko atsivežti kelis bulviamaišius riedulių iš Nemenčinės krašto. Užpildę duobės dugną akmenimis ėmėme kūrenti laužą. Kadangi norime iškepti ne tik avinuką, bet ir bulvikių, tai apšlakstę aliejumi ir druska vyniojame šias į folijos „paketą“. Ėriukas darsyk aptepamas aliejumi, padruskinamas ir irgi įsukamas į foliją. Sunaudojome 40 metrų blizgančiosios. Kad paskui būtų lengviau ištraukti mūsų produktus iš po žemės viską suveržiame vieliniu tinklu. Per 6 valandas sukūrenome visą porimtę bagažinę beržinių malkų. Norime, kad akmenys išties gerai įkaistų. Išsėmę žarijas ant akmenų beriame šieno (žalumos neberadome), tada suguldėme mūsų „paketus“. Juos iš viršaus apdėjome drėgnais klevo lapais ant kurių užžėrėme žarijas. Įsivaizduojame, kad kaimynai turėjo išties įdomų reginį stebėdami kaip, kelios valandos po vidurnakčio, trijulė pasišviesdama prožektoriais užkasinėja duobę kieme… Užkasėme.

Sarkazmo mūsų kompanijai nestinga, tad pastatome nedidelį kryželį ir uždegame žvakutę. Ot bus praeiviams vaizdų! Apsitvarkome ir einame pailsėti – ryt laukia įdomi diena. Sekmadienį pirmąją dienos pusę paskyrėme organoleptikų gūžtos vidaus tvarkymui. Į pirmąjį įkurtuvių etapą pasikvietėme savo artimiausius – šeimą bei tuos, katrie daugiausiai laiko kartu gūžtoje praleidžia. Apie 18 valandą jau ima rinktis svita ir visi gauna po taurę sardienietiškojo Argiolas baltvynio iš Vermentino bei Nuragus vynuogių. Mėgstame šį, tad turime atsišaldę šiam vakarui daugiau nei tuziną šiojo butelaičių. Kažkaip taip gavosi, kad visą dėmesį skyrėme avinuko kepimui ir visai užmiršom apie kokius tai užkandžius… Bet Monika visus nustebina atnešdama garuojantį puodą mini cepelinukų su gardžiu baravykų padažu. Niam. Gyrė visi. Visi žinome, kad skaniausius cepelinus gamina mūsų močiutės. Bet šie buvo išties gardesni. AČIŪ!

Šiek tiek pasistiprinę stveriame kastuvus ir lekiam laukan. Žemė įšilusi, reiškias yra šansų, kad iškepė! Prireikia gal 15 minučių prisikasti iki ėriuko bei bulvių. Ryšuliai karšti. Nekantriai atlankstome vielinį tinklą ir tikriname rezultatą. Bulvės iškepusios. Neapskrudusio ėriuko vaizdas įneša kiek panikos stebintiesiams – neiškepė! Na, bet juk žemoje temperatūroje ruošta mėsa ir negali apskrusti. Skanaujame. Iškepęs! Nešamės vidun, kur jį pjaustome porcijomis. Viską dedame į orkaitės skardas, kad būtų galima greitai pašildyti prieš dedant į lėkštes, mat ėriukas staigiai vėsta.

Prie mėsytės ruošėme vinegreto padažą. Paprikos, svogūnai, kalendra, petražolė, čili pipirai. Viskas susmulkinta, gausiai aplieta alyvuogių aliejumi ir pagardinta balzamikiniu actu, druska ir cukrumi. Pašauname mėsytę minutėlei pašildyti į orkaitę, o patys stveriame šampano butelį. Tokį didėlesnį, specialiai šiam vakarui iš Šampanės vasarą parsigabentą. Lekia kamštis, pildosi taurės. Šypsenos visur aplink. Porcijuojame ir dalinamės ėriuką. Garduma! Moutard Prestige Cuvee iš trilitrio ir ėrienos derinys paliko neišdildomą įspūdį. Skanaujame ir su raudonu vynu. Skanu, bet šampanas mums pasirodė tinkamesnis.

Nors buvo skanu, bet žinome, kad gali būti gardžiau. Iki raudonumo įkaitiname keptuvę ir kelis ėrienos gabaliukus apskrudiname it steiką. Gabaliukų centro temperatūra beveik nepakinta, bet išorėje veikiant temperatūrai įvyksta cheminė reakcija tarp amino rūgščių ir redukuojančių sacharidų – apskrunda. Skonis išties geresnis. Žinosime ateičiai. Vakarui įsisiūbavus traukiame kamščius ir iš brandesnių mūsų mylimos Riesling vynuogės butelių. Deja, rezultatas nedžiugina taip, kaip buvo tikėtasi. Desertui pasiliekame saldžiuosius iš mažų buteliukų. Heh, drąsiai prisipažįstame, kad turime silpnybę saldžiam vynui.

AČIŪ visiems dalyvavusiems! Ir nuoširdžiai atsiprašome kaimynų už makabrišką vaizdelį kieme…

 –> Facebook albumas <–