Liutauras primigtinai siūlė užsisakyti ir paskanauti Donald Russel avienos iš Aberdynšairo Škotijoje. Jau buvome girdėję pasakojimų apie „kosminę avieną“, tad aišku, sutikom. Gavome dvi dailias nugarines su kaulu, bendrai apie kilogramą. Bus trijų brolių vakarienei.

Mėsiukus pasūdėme, nusausinome ir ant laužo virš itin didelės kaitros užskrudinome suteikdami ir šiek tiek dūmų aromato. Tada nugarines pašovėme į ant žemos temperatūros nustatytą orkaitę ir palikom kepti iki centro temperatūra pasieks 57C.

Kol mėsa „bręsta“, imamės garnyrų. Mandolina plonomis juostelėmis supjaustėme nedidukes cukinijas ir apvolioję krakmole užskrudinome aliejuje. Iš saldžių bulvių išpjovėme tokius kaip vamzdelius, juos išvirėme ir paskui apkepinome aliejuje. Česnakų skilteles apvirėme vandenyje, kad numažinti aštrumą, o paskui apskrudinome su prieskoniais ant sviesto. Petražolių lapelius išdžiovinome mikrobangų krosnelėje – gavosi traškūs ir blizgūs it stiklas. Prie avienos puikiai dera mėtos, tad ir švelnų mėtų padažą paruošėme.

Greitam užkandžiui apsikepinome Pak Choi salotą ir blančiravome vyšninių pomidoriukų. Pak Choi galime drąsiai skelbti vasaros daržovišku atradimu. Tikrai gardus reikalas!

Užkandę einame link orkaitės ir matuojame temperatūrą. 56C. Jau greitai. Atrodo išties gerai. Dar kažkur po dešimties minučių mėsiukus traukiame iš orkaitės ir uždengiame folija iki kol garnyrą lėkštėn sudėsime. Vos tik prapjovėme nugarinę, labai džiugiai nustebome – mėsa atrodo neįtikėtinai. Į lėkštę dėjome po du kauliukus, ir dar 9 liko pakartojimui.

Prie patiekalo pasirinkome brandesnį itin sirpų Riesling iš Elzaso. 1998-siais Hugel išleido Riesling vyną pavadintą Hommage a Jean Hugel, tai vynas iš itin sirpių, saldžiam vynui skirtų, uogų, katros vinifikuotos sausame stiliuje. Mėsa nustebino jau pirmuoju kąsniu: SUPER minkšta, nėra to ryškaus, avienai būdingo, lajaus kvapo, tačiau skonyje aiškiai jaučiamas „avieniškumas“. Neįtikėtina. Brandus ir vos vos salsvas (iš tokių sirpių uogų visiškai sausas nesigauna…) vynas irgi derėjo puikiai. Nesinorėjo delikataus skonio užtemdyti galingu raudonuoju. Avieną, it koky ledinuką, laikėme už kauliuko ir mėgavomės. Mėtų padažas taipogi puikiai „sugrojo“. Tokios avienos, ką čia avienos, išvis mėsos, dar nebuvome ragavę – rausva, super minkšta ir beprotiškai gardi. Klausimų, ar norėsime pakartoti, savęs nevarginome – tik lėkštėms aptuštėjus atsinešėme ir atsidėtuosius gabaliukus. Manau, kad dar pakartosime užsakymą Kalėdinių švenčių metu – norisi tokiu džiaugsmu pasidalinti ir su šeimyna.

–> Facebook albumas <–

Žinojome, kad kažką vakare gaminsime, bet vis nesugalvojome, ką. Iš parduotuvės parsinešėme pievagrybių, grietinės, įvairių duoniukų, poro stiebą, ir du buteliukus Hoegaarden alaus (nieko įdomesnio nebuvo). Kodėl būtent šie produktai? Tiesiog pasirodė, kad gal jų trūks gaminant. Pasirodo, netrūko.

Varstome šaldytuvą, kraustome lentynas, naršome visa virtuvę ieškodami minčių, ką čia paruošus. Stalčiuje aptinkame mažą permatomą pakutį su juodais grūdeliais – bingo! Tai prieš 3 metus iš Toskanos parsivežti sepijų rašale išmirkyti ryžiai. Ok, idėja kaip ir yra – juodas risotto. Gal su pievagrybiais? Hmm… Bevarstant šaldytuvo duris akys užkliuvo už šaldymo kameroje esančio matinio maišelio. Staiga prisiminėme – ten juk krevetės! Ir ne bet kokios, o bent po 200g kiekviena sveriančios. Prieš mėnesį pirkome norėdami pasiruošti, bet kažkaip neberadome laiko, tai atgulė kameron (ir užmarštin). Galvose jau ima suktis idėjos apie galimą patiekalą. Tik reikia kažkokio garnyro. Na, bet sugalvosim. Konstruojam.

Krevetes atšildėme ir sudėjome į plastikinį užspaudžiamą maišelį. Užbėrėme druskos, apelsinų sulčių ir kario prieskonių (geru pavadinimu anie – “Erotischer Curry”). Įpjaustome vienintelį rastą šaldytuve laimą. Maišelį murkdome į bliūdą su vandeniu, kad išspausti iš jo orą ir kai nepaniręs lieka tik maišelio pats viršus, užspaudžiame. Gauname tokį kaipo uždarą maišelį beveik be oro. Iki vakuumo toil, bet bus gerai. Marinuoti maišeliuose labai gerai, nes net nedidelis kiekis marinato pilnai apgobia marinuojamą produktą. Paliekame gerai valandai.

Kol marinuojasi krevetė, reikia iš šaldytuve gulinčių žalumynų (nusipirktas poras, vienas sirpus avokadas ir gera sauja kiek pavargusių gražgarsčių) sugalvoti garnyrą. Avokadą pakaposime, bet ką dar. Ok, kyla mintis, kad jei gražgarstes atgaivinus, jos visai tiktų šalia. Imame bliūdą, beriame ledukų (kameroj jų stengiamės turėti visad) ir pilame šalto vandens. Merkiame gražgarstes ir išspaudžiame pusę citrinos, kuri šaldytuve gulėjo jau be nutarkuotos žievelės. Per maždaug pusvalandį salotos sugėrė atgal šiek tiek vandens, kuris buvo išgaravęs (šaldytuve juk sausa) ir vėl patapo elastingos ir traškios. Tik ką su jomis? O jei sutrynus ir padaryt a la pesto su riešutais? Keistai, skamba bet pabandom. Pertrinam kartu su žemės riešutais ir šlakeliu aliejaus. Rezultatas gražios ryškiai žalios spalvos, tik kiek kartokas. Bet prie avokado turėtu tikt. Privalo tikt, nes daugiau nieko neturim.

Jau užsikaitėme vandenį sultiniui daugiaryžio gamybai, bet rankoje laikoma arbatos taurė (atradome, kad ko ne skaniausiai arbata skanaujasi iš Riedel Swirl serijos taurių) pakišo kitą mintį. O jei verdant risottą sultinį pakeistume čiobrelių arbata? Eksperimentus mėgstame, tad dvejonių nekyla. Užkaistą vandenį panaudojame arbatai plikyti. Aliejuje apčirškiname pusę galvos smulkiai sukapoto raudonojo svogūno. Paskui apkepinimui beriame juoduosius ryžius ir skiltelę česnako (susmulkintą) ir gabalėlį sviesto. Šliūkštelim raudono vyno (va šito tai visad namie yra). Vynui gerokai nugaravus sumažiname liepsną ir pilame šaukštą arbatos. Kai išgaruoja šis, dar vieną. Ir t.t. Kai jau konsistencija jau atrodė nebloga – tekančiai tąsi, o ryžiai buvo al dente (standūs, bet nebe kieti), nukėlėme nuo ugnies. Įmetame dar keletą kubelių sviesto, žiupsnį sutarkuoto kietojo sūrio (šaldytuve radom tokį 3x3x3cm dydžio gabalaitį), permaišome, žiupsnį druskos, šiek tiek ką tik sumaltų pipirų. Paskanaujame. Gardu!

Kaičiame didžiąją keptuvę krevetei skrudinti. Kol šlakelis aliejaus įkaista, mes iš marinato ištrauktą krevetę nusausiname. Pirmas kepame galvas (jos keps ilgiau). Kol šios skrunda, kūnelius (keistai skamba…) įkerpame per nugarą ir išskleidžiame. Patepame mėsytę figų džemu ir dedame ant įkaitusio aliejaus pateptąja puse. Po minutės apverčiame, kad kevalas gražiai paraudonuotų. Mmm.. atrodo gerai.
Iš lentynos stveriame skaidres lėkštes. Į nedidelę apvalią formelę dedame kapoto avokado ir viršų užtepame „gražgarsčių pestu“. Šalia didesnėje apvalioje formelėje formuojame juodąjį daugiaryžį. Dedame išskleistą krevetę ant ryžių, o šalia dailiai apskrudusią galvą. Pakapojame čili papriką ir ja apibarstome ryžius. Galutinis vaizdelis pranoko mūsų lūkesčius.

Skanaujame. Ryžių konsistencija puiki, gerai jaučiasi raudono vyno bei čiobrelių niuansai. Aštrus čili pipirų niuansas itin tinka. Avokadas suteikia gaivos, na o krevetė pikantiškai salsva. Tekstūra primena omarą. Viešnia giria, kad gardu. Buerklin Wolf Gaisboehl vynuogyno vynas tiko ko ne idealiai. Reikės Tom Benns pasakyt, kad ne tik lotuso šaknies tempura yra puikus derinys prie šio vyno.

–> Facebook albumas <–