Kol gimdytojai džiaugėsi Karibų saule, trijulei buvo pavesta prižiūrėti Vyno Daubos namus bei ten zujantį žvėryną: malamutą, kalakutą, du fazanus, dvi vištas, du kochenchinus ir dvi šiurpes. Mėgstame tokius “darbus”. Buvo smagu ko ne dviem savaitėms pakeisti vakaronių aplinką.

Po darbų skubame į prekybos centrą produktų. Galvojame apie kokią tai tirštą sriubą bei sotų mėsišką patiekalą. Sriuba bus iš morkų. Įsimetame į vėžimėlį keletą kilogramų.

Norisi mėsos. Randame lyg ir gražių jautienos antrekotų, bet šie supjaustyti niekingai plonai. Kodėl?!? Vis dažniau ir dažniau nutinka taip, kad prekybos centrų mėsos skyriuose susiduriame su ženkliai per plonai supjaustyta mėsa. Ką veikti su 1-1,5cm storio „steiku“ ar „kepsniu“? Kai paklausiame pardavėjos, ši iš už prekystalio parekomenduoja atvykti anksti ryte, kai dar būna mėsininkas, kurs, paprašytas, lyg ir turėtų atpjauti stambėlesnį gabalą. Kadangi mėsos reikia dabar, pardavėja parekomenduoja pasižvalgyti fasuotų gabaliukų – esą jie didesni kartais būna. Prajuokina užvakuumuota „sausai brandinta jautiena“, kuri parduodama plaukiojanti vandeny. Įdomi sauso brandinimo interpretacija. Sekantis į rankas papuola brandintas antrekotas iš Klaipėdos krašto mėsinės. Visai dailus, kokių 3cm storio gabalaitis. Įsimetame tris tokius.

Namie pasiruošimą pradėjome nuo mėsos – nusausinome, pasūdėme ir padėjome vėsiai. Gabaliukai gražūs, tik vieno antrekoto gabalaitis „atskilęs“. Na ir gerai – bus kaip testinis paskanavimui. Nuskutome morkas ir supjaustėme. Užkaitėme. Daugiaryžiui pasirinkome Arborio ryžius. Kai pasiekėme trokštamą konsistenciją, įmaišėme trumų užtepelės. Kvapas pasklido ko ne po visą virtuvę. Imamės mėsos. Į rūkstančią keptuvę atgula „testinis“ mėsiukas. Apskrudusį dar pašauname į 100C orkaitę, kur šildome iki centro temperatūra pasiekia 58C. Pjauname ir ragaujame. Garduma. Gerai pataikėme su druska! Keptuvėn atgula ir didesnieji antrekotai. Parudavusius šiuos irgi šauname orkaitėn. Prie vartų pasirodo automobilio šviesos. Parvyko!

Vos pasitikę šeimyną, raginame ne krautis lagaminus, o sėsti prie stalo. Pilame garuojančią sriubą lėkštėn. Papuošiame mėtomis ir keliais apskrudusios turkiškos duonelės kubeliais. Tiesa, mama spėjo sukonstruoti tradicinį Gvadelupės aperityvą – romas, laimo sultys ir cukrus. O turi šis stiprybės! Bet gardu. Sriubos lėkštėms ištuštėjus matuojame mėsos temperatūrą. Beveik beveik. Dar keletą minučių pašilt ir paskui kokį dešimtį „pailsėt“. Pauzė kaip tik pasidalinti kelionės įspūdžiais. Nuotaika prie stalo puiki.

Mėsą supjaustome riekelėmis, lėkštėn krečiame (deja pasikeitė tekstūra) trumais kvepiančio daugiaryžio, dedame šiek tiek antrekoto riekelių ir šias pagardiname keliomis Maldono druskos snaigėmis. Šalia keliauja jau tradiciniu tampantis Liutauro užrodytas padažiukas iš paprikų, svogūnų, kalendrų, pomidorų, acto ir aliejaus. Iki estetikos šedevro toli kaip iki Paryžiaus, bet atrodo kad bus skanu.

Prie mėsos derinome raudonąjį vyną iš Portugalijos, pagaminta iš Touriga Nacional vynuogių derliaus. Mėsa sultinga ir ryškaus skonio. Risoto skonis puikus (laaabaaai mėgstame trumus) bet va sutirštėjo nenaudėlis. Padažas derėjo puikiai. Šeimynai gyrė, kad gardu. O juk tai ir buvo šio vakaro tikslas, tad šypsomės – pavyko!

–> Facebook albumas <–

Žinojome, kad kažką vakare gaminsime, bet vis nesugalvojome, ką. Iš parduotuvės parsinešėme pievagrybių, grietinės, įvairių duoniukų, poro stiebą, ir du buteliukus Hoegaarden alaus (nieko įdomesnio nebuvo). Kodėl būtent šie produktai? Tiesiog pasirodė, kad gal jų trūks gaminant. Pasirodo, netrūko.

Varstome šaldytuvą, kraustome lentynas, naršome visa virtuvę ieškodami minčių, ką čia paruošus. Stalčiuje aptinkame mažą permatomą pakutį su juodais grūdeliais – bingo! Tai prieš 3 metus iš Toskanos parsivežti sepijų rašale išmirkyti ryžiai. Ok, idėja kaip ir yra – juodas risotto. Gal su pievagrybiais? Hmm… Bevarstant šaldytuvo duris akys užkliuvo už šaldymo kameroje esančio matinio maišelio. Staiga prisiminėme – ten juk krevetės! Ir ne bet kokios, o bent po 200g kiekviena sveriančios. Prieš mėnesį pirkome norėdami pasiruošti, bet kažkaip neberadome laiko, tai atgulė kameron (ir užmarštin). Galvose jau ima suktis idėjos apie galimą patiekalą. Tik reikia kažkokio garnyro. Na, bet sugalvosim. Konstruojam.

Krevetes atšildėme ir sudėjome į plastikinį užspaudžiamą maišelį. Užbėrėme druskos, apelsinų sulčių ir kario prieskonių (geru pavadinimu anie – “Erotischer Curry”). Įpjaustome vienintelį rastą šaldytuve laimą. Maišelį murkdome į bliūdą su vandeniu, kad išspausti iš jo orą ir kai nepaniręs lieka tik maišelio pats viršus, užspaudžiame. Gauname tokį kaipo uždarą maišelį beveik be oro. Iki vakuumo toil, bet bus gerai. Marinuoti maišeliuose labai gerai, nes net nedidelis kiekis marinato pilnai apgobia marinuojamą produktą. Paliekame gerai valandai.

Kol marinuojasi krevetė, reikia iš šaldytuve gulinčių žalumynų (nusipirktas poras, vienas sirpus avokadas ir gera sauja kiek pavargusių gražgarsčių) sugalvoti garnyrą. Avokadą pakaposime, bet ką dar. Ok, kyla mintis, kad jei gražgarstes atgaivinus, jos visai tiktų šalia. Imame bliūdą, beriame ledukų (kameroj jų stengiamės turėti visad) ir pilame šalto vandens. Merkiame gražgarstes ir išspaudžiame pusę citrinos, kuri šaldytuve gulėjo jau be nutarkuotos žievelės. Per maždaug pusvalandį salotos sugėrė atgal šiek tiek vandens, kuris buvo išgaravęs (šaldytuve juk sausa) ir vėl patapo elastingos ir traškios. Tik ką su jomis? O jei sutrynus ir padaryt a la pesto su riešutais? Keistai, skamba bet pabandom. Pertrinam kartu su žemės riešutais ir šlakeliu aliejaus. Rezultatas gražios ryškiai žalios spalvos, tik kiek kartokas. Bet prie avokado turėtu tikt. Privalo tikt, nes daugiau nieko neturim.

Jau užsikaitėme vandenį sultiniui daugiaryžio gamybai, bet rankoje laikoma arbatos taurė (atradome, kad ko ne skaniausiai arbata skanaujasi iš Riedel Swirl serijos taurių) pakišo kitą mintį. O jei verdant risottą sultinį pakeistume čiobrelių arbata? Eksperimentus mėgstame, tad dvejonių nekyla. Užkaistą vandenį panaudojame arbatai plikyti. Aliejuje apčirškiname pusę galvos smulkiai sukapoto raudonojo svogūno. Paskui apkepinimui beriame juoduosius ryžius ir skiltelę česnako (susmulkintą) ir gabalėlį sviesto. Šliūkštelim raudono vyno (va šito tai visad namie yra). Vynui gerokai nugaravus sumažiname liepsną ir pilame šaukštą arbatos. Kai išgaruoja šis, dar vieną. Ir t.t. Kai jau konsistencija jau atrodė nebloga – tekančiai tąsi, o ryžiai buvo al dente (standūs, bet nebe kieti), nukėlėme nuo ugnies. Įmetame dar keletą kubelių sviesto, žiupsnį sutarkuoto kietojo sūrio (šaldytuve radom tokį 3x3x3cm dydžio gabalaitį), permaišome, žiupsnį druskos, šiek tiek ką tik sumaltų pipirų. Paskanaujame. Gardu!

Kaičiame didžiąją keptuvę krevetei skrudinti. Kol šlakelis aliejaus įkaista, mes iš marinato ištrauktą krevetę nusausiname. Pirmas kepame galvas (jos keps ilgiau). Kol šios skrunda, kūnelius (keistai skamba…) įkerpame per nugarą ir išskleidžiame. Patepame mėsytę figų džemu ir dedame ant įkaitusio aliejaus pateptąja puse. Po minutės apverčiame, kad kevalas gražiai paraudonuotų. Mmm.. atrodo gerai.
Iš lentynos stveriame skaidres lėkštes. Į nedidelę apvalią formelę dedame kapoto avokado ir viršų užtepame „gražgarsčių pestu“. Šalia didesnėje apvalioje formelėje formuojame juodąjį daugiaryžį. Dedame išskleistą krevetę ant ryžių, o šalia dailiai apskrudusią galvą. Pakapojame čili papriką ir ja apibarstome ryžius. Galutinis vaizdelis pranoko mūsų lūkesčius.

Skanaujame. Ryžių konsistencija puiki, gerai jaučiasi raudono vyno bei čiobrelių niuansai. Aštrus čili pipirų niuansas itin tinka. Avokadas suteikia gaivos, na o krevetė pikantiškai salsva. Tekstūra primena omarą. Viešnia giria, kad gardu. Buerklin Wolf Gaisboehl vynuogyno vynas tiko ko ne idealiai. Reikės Tom Benns pasakyt, kad ne tik lotuso šaknies tempura yra puikus derinys prie šio vyno.

–> Facebook albumas <–