Antradienį brolis grįžo su maišu jautienos – keli antrekotai ir maišas diafragmų. Įdomu. Parduotuvėje dar prigriebiame salotų lapų. Ruošime Salotas (taip, iš didžiosios „S“)!
Antrekotų kaulus bei gyslas nupjaustėme, tad liko tik gražūs gabaliukai, tiesa gal kiek liesoki. Su diafragmomis teko kiek pavargti, bo išorinė plėvė nusilupa ne taip jau ir lengvai. Nusprendėme – kepsime kaip steikus, supjaustysime gabaliukais ir bus „Salotos“. Pasūdėme. Orkaitėje užkaičiame mėlynąsias Vitelotte bulvytes kepti.
Traškučio gamybos procesas gana neįprastas – „tešlą“ į popierinį puodelį supurškėme sifonu ir prasukome mikrobangėje. Rezultatas maloniai nustebino. Ėmėme ieškoti idealios tekstūros keisdami gaminimo trukmę. Norime korėtos tekstūros, kurią pasiekiame 4-ju bandymu. Bulvės jau iškepusios, tad vėdiname orkaitę – jos dar prireiks, tik kur kas vėsesnės.
Užskrudintus antrekotus šauname orkaitėn, kur kantriai laukiame iki jų centro temperatūra pasieks 55C. Norime, kad mėsa būtų rare stiliaus. Po trečio matavimo – bingo!

Greituoju būdu dėliojame salotas lėkštėje, ant viršaus jautuko antrekotų ir diafragmos juosteles, apdėliojame bulvyčių puselėmis ir padabiname ridikėlių lapais. Užpilą salotoms paruošėme iš balzaminio acto, sojos, sezamų, citrinų bei druskos su pipirais. Tiesa, dar šiek tiek imbiero šaknies įtarkavome. Užbarstėme rūkytos paprikos traškučio riekelėmis.

Brolis pripažino, kad tai buvo skaniausi kada nors pačių ruošti jautienos gabaliukai. Mėsa iškepusi labai tolygiai. Apskrudęs kraštelis labai plonas. Minkšta bet ne byranti. Nėra to „vatingumo“, kuris kartais atsiranda mėsą ilgą laiką laikant žemos temperatūros vonelėse. Kas gardžiau: antrekotas ar diafragma? Abu charakteringi ir skirtingi. Nuomonės išsiskyrė. Abu mėsiukai buvo iškepę ko ne idealiai. Manome, kad iš tų nebrangių gabaliukų kažko daugiau tikėtis vargu ar buvo įmanoma. Iš nuo itin senų Garnacha vynmedžių skintų uogų derliaus kilęs vynas irgi puikiai derėjo prie šių Salotų.

Nuostabus antradienio vakaras.

–> Facebook albumas <–

Dar vasarą Ispanijoje vakarienės metus besišnekučiuojant su drauge apie mozzarella sūrius gavome rekomendaciją., kad Rimi parduotuvėse būna išties skanaus sūrio. Po to, ką ragavome pas Alois Lageder, mus jau sunku nustebinti gera mozzarella. Bet pabandyti visvien norisi. Radome rekomenduotąją skaidrią pakuotę. Bene trissyk brangesnė, nei šalimais gulinti Lietuviška. Tikimės, kad tai geras ženklas, tad atgula pirkinių krepšelin.

Vakarop sulaukiame svečiuose Monikos. Šioji nešina dviem ryšulėliais. Viename supakuoti dailūs jautuko antrekotai. Kitajame gi siurprizas! Gauname instrukcijas kol kas jo neliesti. Broliai nedelsdami lėkštėn guldo Mozzarellą. Pomidoriukai, šviežiai maltas pipiras, žiūpsnelis druskos ir šlakelis ypač tyro alyvuogių aliejaus. Ko dar reikia? Puikios mozzarella’os… Sūris neblogas, bet iki gero ar puikaus dar tolokai. Reikalą gelbsti taurėsi tyvuliuojantis Moutard Grande Cuvee šampanas.

Monika išvynioja staigmenos paketą. Ten šviežia burrata! Tai Apulijos region sūris, kurio išoriniame sluoksnyje mozzarella, o vidus itin minkštas, pritvinkęs grietinėlės. Šį sūrį pjauname pusiau ir išvertę guldome ant pomidorų ir bazilikų. Pagardiname skaldytais lazdyno riešutais, baziliko actu, granatų sirupu, žirnių ankštimis, žiupsneliu druskos ir šviežiai maltu pipiru. Gaila, kad nuotraukjose nepavyko įamžinti to grožio… Kremiška sūrio tekstūra abejingų nepaliko. Viešnia išduoda paslaptį, kad šio gardumyno pirko Sapore de Italia parduotuvėlėje. Tiesa, vos tik gaunami šie sūriai kaip mat būna išperkami, tad svarbu laiku suuosti, kad atvežė. Smagiausia, kad kainuoja šis skanėstas ko ne tiek pat, kiek mūsų mozzarella…

Pagrindiniam patiekalui į čirškančią keptuvę guldome dailius padruskintus antrekotus. Juos keptuvėje verčiame kas maždaug 15s – taip gaminant mėsa kepa tolygiau, iškepa greičiau ir lengviau nutaikyti norima iškepimo lygį (išmokome iš megaknygos Modernist Cuisine). Po iškepimo mėsai leidžiame bent penketą minučių pailsėti. Jei pjaustytume iškart, prarastume kur kas daugiau sulčių. Šviežiai malti pipirai puikiai tinka ant tokio kepsnio. Nebuvome originalūs ir pasiruošėme klasikinio vinegreto padažui. Mėsa minkšta, bet netąsi. Puikus druskos balansas. Gavosi išties šauniai. Tiesa, čia matyt svarbiau ne ruošimo vingrybės, o pati mesa. Šie gabaliukai buvo iš Panoramos prekybos centre esančios Naturalia parduotuvės. Nepigu, bet kiek pirkome, tiek nesigailėjome. Prie kepsnio puikiai derėjo Bodegas Ateca Atteca vynas iš Garnacha uogų, skintų nuo šimtamečių vynmedžių.

Dėkui kompanjonams už šaunų vakarą! Būtinai kartosim!

–> Facebook albumas <–