Pradėjome nuo smidrų. Neturėjome gero skustuko, tai darbavomės bulviniu įrankiu beigi peiliu. Visgi ne už ilgo smidrai jau buvo zip-lock maišely. Nuskamba laikrodžio dūžiai skelbiantys apie vidurnaktį. Panardinę į vandenį išstūmėme vandenį, o dvigubas užsegimas tarsi užtikrino, kad vanduo į vidų nepateks. Klydome. Pasirodo, kad IKEA parduodami zip-lock maišeliai (bent jau mūsų modelis, kur vienoje dėžutėje dviejų dydžių maišeliai) visiškai nepakenčia karščio ir vos sušilus vandeniui prakiuro. Nedelsiant išėmėm smidrus iš maišelio ir virėm tiesiog paprastai vandeny. Labai nesinorėjo smidrų skonio išskalaut į vandenį, kuris bus išpiltas, bet ką jau padarysi…

Kol smidrai virė, ėmėmės grybų – supjaustėme riekelėmis ir jau norėjome kepti, bet broliui kilo įdomi mintis. O jei panaudoti paskaitose išmoktą metodą vandeniui iš daržovių išstumti su druska ant grybų? Mėginam. Sudėjome riekeles ant popierinių rankšluosčių. Nepraėjo nė 5 min po druskos apibarstymo, o vandens lašeliai jau tyvuliavo riekelių paviršiuje. Užkaitėme keptuvę su aliejumi ant didžiausio galingumo. Grybus atsargiai nusausinome popieriniais rankšluosčiais ir subėrėm į rūkstantį aliejų. Šie netrukus parudavo (to ir siekėme). Išgriebę iš keptuvės vėl sudėjome ant rankšluosčių, kad sugertų aliejaus perteklių.

Avienos išpjova pasitaikė daili – apie 2,5cm aukščio ir kokių 7cm pločio. Tam, kad mėsa efektyviai apskrustų, o centras neperkeptų reikia, kad mėsos paviršius būtų kuo sausesnis, nes visas išsiskyręs vanduo turės nuvirti (temperatūra iki 100C iki kol prasidės trokštamos Maillard‘o reakcijos. Mėsą nusausiname ir padruskiname. Druska ištrauks dar šiek tiek vandens iš paviršiaus. Kadangi šią savaitę mokėmės apie temperatūros difuziją, įdomu, kiek ir kaip gi reikia kepti tokį mėsos gabaliuką, kad šis idealiai iškeptų (mes mėgstam rare iškepimo lygio kepsnius). Pasitelkiame kompiuterinio modeliavimo programą! Šiek tiek pažaidus, aiškiai matosi, kad mėsa ženkliai efektyviau kepa, jei yra vartoma dažnai, o ne vieną kart per visą kepimą. Išsimatuojame įkaitusio aliejaus temperatūrą ir apskaičiuojame, kad kepti iki mūsų trokštamo lygio reikės maždaug 3,5min vartant kas 15 sekundžių. Bandom praktiškai: nusausiname mėsą ir guldome į rūkstančią keptuvę. Su žnyplėmis mėsą vartome kas ketvirtį minutės. Apskrudo labai gražiai, tik ar pasiekėme norimą iškepimo lygį? Pamatysime šiek tiek vėliau, nes prieš prapjaunant mėsai reikia šiek tiek pailsėti.

Imamės špinatų garnyro. Apsikepiname kedro riešutus. Nedideliame puode užviriname šiek tiek grietinėlės ir į ją metame špinatų lapus. Kai šie sušunta ir gauname trokštamą tekstūrą, žeriame riešutus, pagardiname druska bei pipirais. Paskanaujame. Net keista, kaip paprastai ir greitai galima pasiruošti gardu garnyrą.
Sutriname smidrus. Šiek tiek trūksta druskos, tad įžeriame. Piure gavosi puiki – labai ryškus smidrų skonis (na, bet ten juk TIK smidrai..) bei maloni kremiška tekstūra. Brolis stveria šaukštą ir raito šį tvarinį lėkštėje. Pjauname mėsą. Oooo, pavyko! Ties išpjovos centru mėsos skerspjūvis atrodė maždaug taip: kokio 1mm apskrudęs kraštelis, 3mm pilkos pilnai iškepusios mėsos, o visa kitą – rare. Nekantraujam skanauti. Dedame po keturias riekeles į lėkštę. Šalia karšto špinatų reikalo ir apibarstome traškiais grybukais. Keletas sūkiu pipirų malūnėliu ir galime ragauti. Garduma. O ir mėsa iškepė labai arti to, ką apskaičiavome.

Šįkart prie maisto pasirinkome ne vyną, o BrewDog daryklos alų Hardcore IPA. Tai itin ryškaus apynių, karamelės, pušų sakų bei greipfrutų skonio gėrimas. Turi šis žvėris net 150 vienetų kartumo pagal IBU skalę. O ir alkoholio net 9,2%. Bet viso šito reikia, kad būtų sukurtas balansas ryškiam alaus charakteriui. Derinį užskaitome.

–>Facebook albumas <–