Gimtadieniniam vakarui pasirinkom jaunystės tema. O kas gastronomijoj gali būti jaunatviškiau, nei burgeriai? Ypač, kai dalis svetelių išvis nėra ragavę mėsos maltinuko tarp dviejų bandelių (juk tai greitas sintetinis maistas!). Na, pabandykim.

Karštą liepos popietę norisi atgaivos, tad užkandžiui sutrynėme šaltos žirnių sriubos, kurią pagardinome kriaušių oru ir mėtos lapeliu.

Mėsainiams dedikuotą jautienos sprandinę padalinome pusiau: vieni paplotėliai bus jautiena + foie gras, antrieji jautiena + foie gras + aštri „chorizo“ dešra. Sumalėme, suformavome „dešras“ ir pašovėme į kamerą, kad atvėstų ir druska sujungtų mėsą, jog šioji nebyrėtų pjaustoma ir kepama.

Vieną padažą paruošėme iš pomidorų, pankolių ir riešutų sviesto, kitą – iš avokadų ir bazilikų. Taip pat išsivirėme kiaulienos šoninės ir svogūnų džemo. Dar paraikėme oranžinių pomidorų ir šviežiai mamos paraugtų agurkėlių. Indeliuose išsidėliojome kitus burgerių ingredientus. Visa tai tam, kad vos iškepus mėsą ir apskrudinus bandeles būtų galima greitai sukonstruoti suvožtinius iki jiems atvėstant.

Pirmojo turo burgeris: : jautienos nugarinės paplotėlis su foie gras / rūgštynė / svogūnų ir šoninės džemas / pomidorų, pankolių ir riešutų sviesto padažas / lapinės salotos / sūrelis su mėlynuoju pelėsiu

Išsyk kompanijoje kilo klausimas: o kaip jį valgyti? Mūsų įtikinėjimai, kad valgant rankomis bus kur kas skaniau įtikino ne visus. Bet neužilgo laikantieji rankoje sumuštinius jau įtikinėjo kitus leisti šakutėms bei peiliams pailsėti. Klausiame, kiek norėtų dar ir antrojo burgerių turo. Nedrąsi pauzė. Bet po jos pakyla visų rankos. Džiaugiamės.

Antrojo turo burgeris: jautienos nugarines paplotėlis su foie gras ir aštria „chorizo“ dešra / avokadų ir bazilikų padažas / brandintas čederio sūris / oranžinis pomidoras / rauginti agurkėliai

Šįsyk jau berods visos šakutės pasiliko ant stalo. Įsidrąsino. Terasa prisipildė šypsenomis ir akių blizgesiu. Buvo išties šaunus vakaras!
 

Meringos įspūdžiai: http://meringos.blogspot.com/2014/07/meringos-nauji-metai.html

–> Facebook albumas <–

Agurkų ir vynuogių:
nulupti ir agurkai be sėklų / vynuogės / migdolai / apkepti porai su česnaku / mirkytas prancūziškas batonas be plutos / šalavijai / ledo kubeliai

Pomidorų, paprikų ir arbūzų:
nulupti pomidorai / nuluptos paprikos / arbūzas / čili pipirai / bazilikai / ledo kubeliai

Kad pasiektume norimą tekstūrą teko viską GERAI sutrinti, o paskui dar bent kelis kartus nukošti per sietelį.

 –> Facebook albumas <–

Kol gimdytojai džiaugėsi Karibų saule, trijulei buvo pavesta prižiūrėti Vyno Daubos namus bei ten zujantį žvėryną: malamutą, kalakutą, du fazanus, dvi vištas, du kochenchinus ir dvi šiurpes. Mėgstame tokius “darbus”. Buvo smagu ko ne dviem savaitėms pakeisti vakaronių aplinką.

Po darbų skubame į prekybos centrą produktų. Galvojame apie kokią tai tirštą sriubą bei sotų mėsišką patiekalą. Sriuba bus iš morkų. Įsimetame į vėžimėlį keletą kilogramų.

Norisi mėsos. Randame lyg ir gražių jautienos antrekotų, bet šie supjaustyti niekingai plonai. Kodėl?!? Vis dažniau ir dažniau nutinka taip, kad prekybos centrų mėsos skyriuose susiduriame su ženkliai per plonai supjaustyta mėsa. Ką veikti su 1-1,5cm storio „steiku“ ar „kepsniu“? Kai paklausiame pardavėjos, ši iš už prekystalio parekomenduoja atvykti anksti ryte, kai dar būna mėsininkas, kurs, paprašytas, lyg ir turėtų atpjauti stambėlesnį gabalą. Kadangi mėsos reikia dabar, pardavėja parekomenduoja pasižvalgyti fasuotų gabaliukų – esą jie didesni kartais būna. Prajuokina užvakuumuota „sausai brandinta jautiena“, kuri parduodama plaukiojanti vandeny. Įdomi sauso brandinimo interpretacija. Sekantis į rankas papuola brandintas antrekotas iš Klaipėdos krašto mėsinės. Visai dailus, kokių 3cm storio gabalaitis. Įsimetame tris tokius.

Namie pasiruošimą pradėjome nuo mėsos – nusausinome, pasūdėme ir padėjome vėsiai. Gabaliukai gražūs, tik vieno antrekoto gabalaitis „atskilęs“. Na ir gerai – bus kaip testinis paskanavimui. Nuskutome morkas ir supjaustėme. Užkaitėme. Daugiaryžiui pasirinkome Arborio ryžius. Kai pasiekėme trokštamą konsistenciją, įmaišėme trumų užtepelės. Kvapas pasklido ko ne po visą virtuvę. Imamės mėsos. Į rūkstančią keptuvę atgula „testinis“ mėsiukas. Apskrudusį dar pašauname į 100C orkaitę, kur šildome iki centro temperatūra pasiekia 58C. Pjauname ir ragaujame. Garduma. Gerai pataikėme su druska! Keptuvėn atgula ir didesnieji antrekotai. Parudavusius šiuos irgi šauname orkaitėn. Prie vartų pasirodo automobilio šviesos. Parvyko!

Vos pasitikę šeimyną, raginame ne krautis lagaminus, o sėsti prie stalo. Pilame garuojančią sriubą lėkštėn. Papuošiame mėtomis ir keliais apskrudusios turkiškos duonelės kubeliais. Tiesa, mama spėjo sukonstruoti tradicinį Gvadelupės aperityvą – romas, laimo sultys ir cukrus. O turi šis stiprybės! Bet gardu. Sriubos lėkštėms ištuštėjus matuojame mėsos temperatūrą. Beveik beveik. Dar keletą minučių pašilt ir paskui kokį dešimtį „pailsėt“. Pauzė kaip tik pasidalinti kelionės įspūdžiais. Nuotaika prie stalo puiki.

Mėsą supjaustome riekelėmis, lėkštėn krečiame (deja pasikeitė tekstūra) trumais kvepiančio daugiaryžio, dedame šiek tiek antrekoto riekelių ir šias pagardiname keliomis Maldono druskos snaigėmis. Šalia keliauja jau tradiciniu tampantis Liutauro užrodytas padažiukas iš paprikų, svogūnų, kalendrų, pomidorų, acto ir aliejaus. Iki estetikos šedevro toli kaip iki Paryžiaus, bet atrodo kad bus skanu.

Prie mėsos derinome raudonąjį vyną iš Portugalijos, pagaminta iš Touriga Nacional vynuogių derliaus. Mėsa sultinga ir ryškaus skonio. Risoto skonis puikus (laaabaaai mėgstame trumus) bet va sutirštėjo nenaudėlis. Padažas derėjo puikiai. Šeimynai gyrė, kad gardu. O juk tai ir buvo šio vakaro tikslas, tad šypsomės – pavyko!

–> Facebook albumas <–

Sumanėme pagaminti vakarienę, kurios metu ragautume skirtingai paruošto tuno: žalio, marinuoto, virto bei kepto. Mėgstame šią žuvį. Labai! Vakarienės pasikvietėme nemenką draugų kompaniją. Trys broliai vakarienei ruošėsi gerą pusdienį, mat viso prie stalo sėsti turėjo net 15 išalkusiųjų. Kaip tyčia, svečiai nevėlavo, tad vos suspėjome.
Tuno filė padalinome taip: iš šonų ir keteros ruošime pirmus du patiekalus, o likęs taisyklingas stačiakampis gretasienis puikiai tiks kepsniams.
Vakarienę pradėjo skaidrus tuno ir shiitake grybų sultinys, pateikiamas vyno taurėje kartu su baltos duonos skrebučiu, ant kurio buvo rikotos sūris, virtas tunas ir svogūnų džemas. Sultinys nuvirė skanus, bet, žinoma, neskaidrus. Du broliai nepatikliai žiūrėjo, kaip trečiasis į drumzliną atvėsusį sultinį įplaka kelių kiaušinių baltymus ir pamažu maišydamas kaitina. Užteko tokį sultinį kelissyk atidžiai perkošti ir voila, turime skaidrų gardų sultinuką. Sultinys buvo pateiktas ne verdantis, o šiltas- taip vyno taurėje buvo aiškiai juntamas tuno bei azijietiškųjų grybų aromatas. Skrebutis su virto tuno gabalėliu ir svogūnų džemu puikiai papildė sultinį. Taigi, virtas tunas paskanautas. Neliko nei sultinio, nei skrebučių. Užskaitome.

Antrasis patiekalas buvo tuno tartaras su avokadais, kurį pateikėme sviestinės tešlos indelyje kartu su kelias valandas citrinų sultyse marinuotu tuno kubeliu. Čia ilgiausiai užtrukome su sviestiniais krepšeliais, mat reikėjo atidžiai išlieti tešlą skardoje ir apibarstyti sezamais. Tada šiek tiek pakepti, ištraukus supjaustyti 35x220mm stačiakampiais, užvynioti ant apvalios formelės, suklijuoti ir kepti toliau iki galutinai iškeps. Buvo skeptikų, manančių, kad nepavyks. Pavyko! Mums prireikė net 4 kepimų, kad pasiruošti pakankamai krepšelių. Trapus krepšelis atliko dvejopą vaidmenį – prilaikė avokadą ir tuną, bei valgant atstojo duonelę. Kapoto avokado gaiva puikiai dera su švelniu tuno kubelių „mėsiškumu“. Marinuoto tuno gabalėlis užbaigė šį derinį. Buvo išties skanu.

Karštajam patiekalui čirškinome tuno (did)kepsnius, kuriuos pateikėme kartu su saldžiųjų bulvių bei salierų tyre ir troškintais vyšniniais pomidoriukais pomidorų džemo patale. Pradėjome nuo tyrės, kurios receptūra, anot brolio, itin paprasta: dvi didelės saldžios bulvės ir vienas didelis salieras! Išvirėme ir sutrynėme. Žiūpsnelis druskos, šlakelis pieno ir gabalėlis sviesto padėjo galutinai sukurti šio pagardo struktūrą ir skonį. Didelius, vakaro pradžioje išsipjautus tuno gabalus iš keturių pusių apkepėme keptuvėje. Kiekvienam šonui apskrusti skyrėme po kiek daugiau nei minutę. Labai nemėgstame perkepto tuno! Tada gabaliukus supjaustėme riekelėmis. Kol vienas brolis pjaustė, kitas brolis dėliojo gabaliukus po lėkštes, o trečiasis purškė saldžiųjų bulvių ir salierų tyrės „bokštelius“. Papuošėme žaliųjų žirnių ankštimis ir sultenėmis. Tai itin nesunkiai paruošiamas patiekalas, bet pirštusapsilaižančiaigardus. Vot! Prie kepsnių puikiai tiko tiek Riesling, tiek ir Pinot Noir vynas.

Apie brolių vasaros klajas po Europa svečių kompaniją jau girdėjusi nesyk. Nesyk ir pasakojom apie ten ruoštus ko ne pusantro šimto creme brulee. Tik dar nesyk šiųjų neruošėme paragauti šiai kompanijai. Ši klaida tuojau bus ištaisyta. Organoleptikai mano, kad gardaus creme brulee paslaptis – šviežūs kiaušiniai ir natūrali vanilė. Tad kiaušinius panaudojome iš draugų kaime esančios vištinės, o vanilės skonio šiam desertui suteikė bourbon vanilės ankštis. Prieš pat pateikdami ant stalo apibarstėme cukrumi ir dujinio degiklio pagalba padarėme „brulee“. Puikiai derėjo su vėlyvojo skynimo Sauvignon Blanc saldvyniu.

Vakarienę vainikavo jau ko ne legendiniu tampantis organoleptiškasis desertas – airiška kava. Šįkart ją gaminome iš išskirtinių Panama Geisha kavos pupelių iš Los Lajones fermos, kurias plikėme hario V60 būdu, farrina tamsiojo cukraus, gardaus škotiško (o kas sakė, kad viskis būtinai airiškas?!?) viskio ir šaltos šviežios grietinėlės. Šįkart šiam reikalui net ir specialias taures spėjome Sangaidoje įsigyti. Paėmėme visas, kiek buvo. Jei taurė per plati, ar per siaura, nesigauna atsigerti tinkamo kiekio šaltos grietinėlės ir salsvos karštos kavos su viskiu vienu metu. Jei skanaujama teisingai (taurę ragaujant reikia paversti tiek, kad liktų balti grietinėlės „ūsai“), tai nuostabus skonis garantuotas!

Ačiū vakaro svečiams už aplankymą, už įvertinimą ir gražius žodžius! Iki kitų pasimatymų!

–> Facebook albumas <–