Mėsą vakuuminėse pakuotėse užmerkėme į šiltą vandenį, kad vėliau nereikėtų ilgai kepti. Kadangi kepsime ant keptuvės, tai kuo ilgiau mėsa praleis ant karšto paviršiaus, tuo didesnį perkepusios mėsos sluoksnį turėsime. Jautukui sušilus išlukštenome vakuumines pakuotes ir mėsą nusausinę apibarstėme druska bei pipirais.

Garnyras itin paprastas – aliejuje apskrudinti nago dydžio mikro svogūniukai, svieste apkepintos pak choi salotos bei nedidukės močiutės surinktos bulvikės, keptos orkaitėje.

Prieš kepant mėsą darsyk nusausinome ir po vieną gabalaitį guldėme į iki rūkimo įkaitusią keptuvę. Šiek tiek trūksta buitinėje dujinėje viryklėje galios, bet gabaliukai skrunda neblogai.

Gardžiausi ir sultingiausi pasirodė antrekotai. Minkšti, netąsūs ir kupini „jautieniškumo“, kuris itin gardžiai išreiškiamas sausai brandintoje mėsoje. Airiškas, visgi, pasirodė kiek sultingesnis ir ryškesnio skonio, nei Lietuviškasis, na bet jo ir kaina bene dvigubai didesnė… Bevalgant verda kalbos apie Lietuvoje užaugintos jautienos potencialą. Liutauras užsimena, kad pakabino bręsti keletą itin aukštos kokybės gabalų, kurių mėsa turėtų „nurungti“ užsieninę. Na, bus įdomu už mėnesio paskanauti ir išbandyti.

Prie mėsos derinome sodrų ir ryškų Monastrell uogų vyną iš pietų Ispanijos. Ar tai mėsos buvo daug, ar valgytojai ištroškė, bet du magnum dydžio buteliai tiesiog sprogte sprogo ir tada kibome į raudonuosius iš Bordo, Riochos bei Tosknos. Buvo išties smagu!

Ačiū Liutaurui Čeprackui už iniciatyvą ir nepamirštamas pamokas bei vakaro viešnioms už mus įkvepiančias šypsenas bei juoką.

–> Facebook albumas <–

Kai pamatėme mėsą, veidus kaip mat nutvieski šypsenos – riebalinis sluoksnis negausiai, bet tolygiai įsiskverbęs į raumeninį audinį. Itin aukštos kokybės jautuko antrekotai. Mėsiukus vakuume užmerkėme į šiltą vandenį, kad sušiltų ir nereikėtų ilgai kepti išdžiovinant mėsą. Kol mėsa šilo, ėmėmės garnyro. Sviestą blenderyje sumaišėme su dosnia porcija ančiuvių, kad gautųsi „umami sviestas“ ir suformavę ritinėlį pašovėme į šaldymo kamerą. Virtas bulves permaišėme su svogūnais, garstyčiomis ir žolelėmis. Ant keptuvės apkepinome Pak-Choi salotą. Nieko įmantraus.

Mėsą kepėme ant griliaus virš iki raudonumo įkaitusių žarijų. Kepėme iki apskrudo ir temperatūra centre pasiekė 53C. Pjaustėme palūkėję bent 10 minučių, kad mėsa mažiau sulčių paleistų.

Skanavome kartu su intensyviu rauduonuoju vynu iš pietų Ispanijos Jumilla regiono. Derėjo puikiai. Tai buvo bene gardžiausi steikai, kada ragauti Lietuvoje. Tai tik dar vienas įrodymas, kad svarbiausia – geri ingredientai!

–>Facebook albumas <–

Trečiadienio arsenalas: apie 1,8kg Lietuviško jaučio antrekotas (sausai brandintas 15 dienų), apie 400g Vokietijos jaučio antrekotas (sausai brandintas 30 dienų), 1969 Montresor Amarone, 2001 El Coto de Imaz Gran Reserva (magnum) ir 2001 Antinori Badia a Passignano Chianti Classico Reserva.
Garnyro nenorėjome komplikuoti, tad pasirinkome paprastą sprendimą – orkaitėje apkepinome bulves su grietinėle ir kietuoju sūriu, ant griliaus užskrudinome pomidorų puseles ir žaliuosius smidrus.

Keista, bet lietuviškasis antrekotas iškepė itin netolygiai – vietomis temperatūra siekė mūsų trokštamus 57C, o vietomis mėsa buvo pilka… Skonyje daug „jautieniškumo“, bet mėsa gana kieta. Reikalus taisė brandi amarone. Pirmą sykį ragavome tokios brandos (45m) sausą vyną, pagamintą iš džiovintų uogų. Neįtikėtinai gerai išsilaikęs!!! Kupinas brandžių rancio aromatų, bet išlikęs ir džiovintų uogų charakteris. Itin kompleksiškas. Neabejotinai vakaro žvaigždė. Skaniausiai ragavosi iš Riedel Sommelier Hermitage taurės. Bordeaux Grand Cru pasirodė per didelė ir delikatus vyno aromatas kiek pasimetė joje, na o Chianti/Zinfandel išryškino džiovintų uogų charakterį, bet mažiau jautėsi subtilūs, tik brandžiam vynui būdingi aromatai. Burgundiškųjų „kibirų“ su šiuo vynu neišmėginome.

Paskui ėmėmės kepti vokiškąjį gabaliuką. Kur kas geriau! Itin sultingas, didelė skonio koncentracija. Minkštas. Iš dekanterio į taures liejasi Rioja. 2001-ji – itin geras derlius šiame Ispanijos regione. Vynas brandus, bet jokiais būdais ne senas. Sudėtingas aromatas apima tiek brandos įtakotus kvapus, tiek ir pirminius uogų tonus. Panašu, kad Chianti atkimšome kiek per anksti – net ir po dviejų valandų dekanteryje vynas vis dar atrodė sąlyginai jaunas. Itin gardus, bet įsivaizdavome, kad šis bus kur kas brandesnis. Gerai, dabar žinome, kad likusius šiojo buteliukus reikia į rūsio giumoj pakavot.

–> Facebook albumas <–

Šeštadienį Liutauras pajūrin atvežė 20 dienų brandintos Lietuvoje auginto jaučio išpjovos. O ir gyvulys pasitaikė nemenkas – vien išpjova svėrė 3,2kg. Kategoriškai nesutinkame su Lietuvos žemės ūkio ministerijos tinklapyje pateikiama informacija, kad „Iš penkių riebumo klasių 1 riebumo klasės skerdenos praktiškai neturi riebalinio sluoksnio ir jų kokybė bei kaina bus geresnė, lyginant su kitų riebumo klasių skerdenomis“. Juk pati vertingiausia jautiena – būtent ta, itin riebi (tą akivaizdžiai iliustruoja Japonų Wagyu ar Australų Kobe jautienos vaizdeliai bei kainos). Ši nebuvo itin riebi, berods U3 kategorijos, t.y. suaugęs virš 24 mėn bulius, gana raumeningas, vidutinio riebumo. Kodėl tiek daug informacijos apie mėsos tipą ir kilmę? Nes geras steikas įmanomas tik iš itin geros mėsos. O šefo darbas – per daug nemandravojant nesugadinti gardaus gabalėlio. Merkiame visą vakuuminę pakuotę į šiltą vandenį. Taip pakelsime viso gabalėlio temperatūrą iki kokių 30C. O tai leis mėsą kepti trumpai, bet itin aukštoje temperatūroje.

Kol draugai kūreno laužą, mes nupjovėme sušilusios išjovos „galvą“ ir „uodegą“, o likusią dalį supjaustėme vienodo dydžio gabalėliais. Gavosi dešimt vienodų gabalaičių. Tada „uodegą“ perlenkėme pusiau (kad būtų maždaug tokio pat storio, kaip ir „galva“). Visus gabaliukus aprišame virvele – kad išlaikytų vienodą formą. Mėsą gausiai apiberiame rupia druska.

Kadangi veiksmas vyko gamtoj, garnyrą pasirinkome gana paprastą, bet išties gardų – iki galo nesuvirti bulvių gabalėliai su įvairiomis žolelėmis prie mėsos tikrai turi puikiai tikti.

Kai garnyras jau paruoštas, laikas kepti mėsą. Kruopščiai popieriniu rankšluosčiu nusausiname kiekvieną ant grotelių dedamą gabalėlį. Plaukų fenu nuo žarijų nupučiame pelenus ir dedame groteles virš įkaitusių žarijų. Jei atrodo, kad karščio negana, pasitelkiam feną (improvizuotos galingos dumplės) į pagalbą. Siekiame mėsą kepti aukštoje temperatūroje – kad susidarytų Maillard‘o reakcijos plutelė, o centras liktų neperkepęs. Nieko nėra baisiau už puikų gabalą jautienos, kuris neapdairiai visas sukepamas iki pilkumo. Nepraeina nė keletas minučių, o mėsą jau žnyplėmis verčiame ant kito šono.

Vos išdalinome lėkštes, ko ne 20ties žmonių kompanija staiga nutilo. Visi buvo susikoncentravę į lėkštės turinį. Panašu, kad pavyko įrodyti, kad ir Lietuviškos mėsos steikas gali būti išties gardus, tik ta mėsa turi būti labai gera, pakankamai riebi. Ir, pageidautina, sausai brandinta, nes tai stipriai sukoncentruoja skonį.

–> Facebook albumas <–

Pirmąjį birželio sekmadienį stveriame gražų jautienos gabalą ir vykstame sveikinti Tėčio. Mėsą apskrudinome, perpjovėme ir tada tęsėme paruošimą dvejopai. Vieną pusę nekarštoje orkaitėje kepėme iki kol centro temperatūra pasiekė 56C, o tuo tarpu kitą iki 54C ir paskui dėjome į keptuvę, kur svieste širškėjo čiobreliai ir ančiuviai. Gavosi tokia kaipo „skoninė“ plutelė – ančiuvis duoda stiprų umami pojūtį, na o čiobrelis ir šiaip prie jautienos gerai. Skanu, bet mėsa keptuvėje šiek tiek perkepė ir paprastesniuoju variantu keptas gabaliukas pasirodė beesąs sultingesnis ir minkštesnis.

Garnyrui keptos šviežios mažosios bulvytės, vyšninių pomidoriųkų salotos su kukurūzais, pievagrybių padažas ir braškių kapotinis.
Skanavome kartu su vynu iš Pietų Afrikos. Syrah, Mourvedre ir Viognier vynuogės panaudotos jo gamyboje. Derėjo puikiai. Šeimynai labai patiko.

–> Facebook albumas <–

Prie jo reikėtų kokio tai gėrimo. Norime gardaus alaus. Į parduotuvę! Du buteliukai alaus pasirodė beesą verti daugiau nei banknotas su Basanavičiaus atvaizdu…

Mėsą kepėme iki centras pasiekė 54C, paskui gal dar keliais laipsniai įšilo kol mėsa „ilsėjosi iki ją pjaustant. Garnyrui pasiruošėme šviežių daržovių salotas su bolivine balanda.

–> Facebook albumas <–

Vieno smagaus vakaro metu draugė prasitarė, kad nėra ragavusi steiko. Išsyk suklusome. Reikia ištaisyti šį nesusipratimą! Ketvirtadienis puiki diena gardžiai vakarienei.

Prekybos centras „Panorama“. Pirma aplankome Rimi. Mėsos skyriuje neaptikome nė vieno labiau džiuginančio jautuko gabalaičio. Prisipažinsime – susipažinimui su jautienos kepsniais turbūt geriau tiktų išpjova, bet patys labiau mėgstame antrekotus, „rib eye‘us“ ir kitus pjausnius su ryškesne tekstūra, tad šįkart sugriešijame ir ieškome gabaliuko „kaip sau“. Neradę perdėm nenusimename, nes juk šalia yra Naturalia mėsos krautuvė, kur jau eidami į Rimi pastebėjome keletą gražesnių gabaliukų. Krepšelin krenta salotų asorti, vyšniniai pomidoriukai, įvairios žolelės, indelis ančiuvių (umami!!!), keletas pakelių prieskonių.

Naturalia vitrinoj antrekotai išties gražūs. Tik vat, plonoki… Būtų šaunu, jei kuri nors mėsinė imtų prekiauti stambiais mėsos gabalais. Peilius juk namie visi turime – susipjaustyt nesunku. O vat plonas antrekotukas ne toks gardus. Na, bet geresnio varianto nesimato. Imame.

Apsidoroję su mėsa ir padėję ją ilsėtis imamės padažo. Prie mėsos turėtų puikiai tikti Pietų Amerikoje taip mėgstamas Chimichurri padažas. Sutriname kalendras, petražoles, česnaką, šiek tiek svogūno. Įmaišome balzaminio acto, alyvuogių aliejaus bei šiek tiek druskos ir pipirų. Paskanaujam. Gėris! Ruošiame garnyrą. Puode užkaičiame bolivinės balandos grūdelių. Apie 10min ir šie jau išsprogę, kvapnūs. Maišysime su vyšniniais pomidoriukais ir įvairiomis lapinėmis salotomis.
Antrekotus sugalvojame kepti dvejopai – vieną įprastai tik padruskinta ir papipirintą, o kitam į plutelę „įkept“ ančiuvių bei rozmarinų aromato bei skonio. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Kepėme iki medium lygio. Jei kartotume, šįkart keptume mažiau…

Prie vakarienės derinome metus laiko ąžuolo statinėse praleidusį Juan Gil Monastrell vyną iš Pietų Ispanijos. Derėjo puikiai. Su ančiuviai ir rozmarinu keptas gabalaitis maloniai nustebino. Ančiuviai pridėjo sūrumo bei umami pojūčio, o rozmarinas papildė bendrą skonio visumą. Viešnia prisipažino, kad tai skaniausia kada jos ragauta jautiena. Džiaugiamės. Labai! Bet kartu ir žinome, kad galime dar geriau – mėsą skrudinus kiek mažiau ji būtų buvus minkštesnė ir sultingesnė. Tvyro smagi nuotaika. Šypsomės.

–> Facebook albumas <–

Sumanėme pagaminti vakarienę, kurios metu ragautume skirtingai paruošto tuno: žalio, marinuoto, virto bei kepto. Mėgstame šią žuvį. Labai! Vakarienės pasikvietėme nemenką draugų kompaniją. Trys broliai vakarienei ruošėsi gerą pusdienį, mat viso prie stalo sėsti turėjo net 15 išalkusiųjų. Kaip tyčia, svečiai nevėlavo, tad vos suspėjome.
Tuno filė padalinome taip: iš šonų ir keteros ruošime pirmus du patiekalus, o likęs taisyklingas stačiakampis gretasienis puikiai tiks kepsniams.
Vakarienę pradėjo skaidrus tuno ir shiitake grybų sultinys, pateikiamas vyno taurėje kartu su baltos duonos skrebučiu, ant kurio buvo rikotos sūris, virtas tunas ir svogūnų džemas. Sultinys nuvirė skanus, bet, žinoma, neskaidrus. Du broliai nepatikliai žiūrėjo, kaip trečiasis į drumzliną atvėsusį sultinį įplaka kelių kiaušinių baltymus ir pamažu maišydamas kaitina. Užteko tokį sultinį kelissyk atidžiai perkošti ir voila, turime skaidrų gardų sultinuką. Sultinys buvo pateiktas ne verdantis, o šiltas- taip vyno taurėje buvo aiškiai juntamas tuno bei azijietiškųjų grybų aromatas. Skrebutis su virto tuno gabalėliu ir svogūnų džemu puikiai papildė sultinį. Taigi, virtas tunas paskanautas. Neliko nei sultinio, nei skrebučių. Užskaitome.

Antrasis patiekalas buvo tuno tartaras su avokadais, kurį pateikėme sviestinės tešlos indelyje kartu su kelias valandas citrinų sultyse marinuotu tuno kubeliu. Čia ilgiausiai užtrukome su sviestiniais krepšeliais, mat reikėjo atidžiai išlieti tešlą skardoje ir apibarstyti sezamais. Tada šiek tiek pakepti, ištraukus supjaustyti 35x220mm stačiakampiais, užvynioti ant apvalios formelės, suklijuoti ir kepti toliau iki galutinai iškeps. Buvo skeptikų, manančių, kad nepavyks. Pavyko! Mums prireikė net 4 kepimų, kad pasiruošti pakankamai krepšelių. Trapus krepšelis atliko dvejopą vaidmenį – prilaikė avokadą ir tuną, bei valgant atstojo duonelę. Kapoto avokado gaiva puikiai dera su švelniu tuno kubelių „mėsiškumu“. Marinuoto tuno gabalėlis užbaigė šį derinį. Buvo išties skanu.

Karštajam patiekalui čirškinome tuno (did)kepsnius, kuriuos pateikėme kartu su saldžiųjų bulvių bei salierų tyre ir troškintais vyšniniais pomidoriukais pomidorų džemo patale. Pradėjome nuo tyrės, kurios receptūra, anot brolio, itin paprasta: dvi didelės saldžios bulvės ir vienas didelis salieras! Išvirėme ir sutrynėme. Žiūpsnelis druskos, šlakelis pieno ir gabalėlis sviesto padėjo galutinai sukurti šio pagardo struktūrą ir skonį. Didelius, vakaro pradžioje išsipjautus tuno gabalus iš keturių pusių apkepėme keptuvėje. Kiekvienam šonui apskrusti skyrėme po kiek daugiau nei minutę. Labai nemėgstame perkepto tuno! Tada gabaliukus supjaustėme riekelėmis. Kol vienas brolis pjaustė, kitas brolis dėliojo gabaliukus po lėkštes, o trečiasis purškė saldžiųjų bulvių ir salierų tyrės „bokštelius“. Papuošėme žaliųjų žirnių ankštimis ir sultenėmis. Tai itin nesunkiai paruošiamas patiekalas, bet pirštusapsilaižančiaigardus. Vot! Prie kepsnių puikiai tiko tiek Riesling, tiek ir Pinot Noir vynas.

Apie brolių vasaros klajas po Europa svečių kompaniją jau girdėjusi nesyk. Nesyk ir pasakojom apie ten ruoštus ko ne pusantro šimto creme brulee. Tik dar nesyk šiųjų neruošėme paragauti šiai kompanijai. Ši klaida tuojau bus ištaisyta. Organoleptikai mano, kad gardaus creme brulee paslaptis – šviežūs kiaušiniai ir natūrali vanilė. Tad kiaušinius panaudojome iš draugų kaime esančios vištinės, o vanilės skonio šiam desertui suteikė bourbon vanilės ankštis. Prieš pat pateikdami ant stalo apibarstėme cukrumi ir dujinio degiklio pagalba padarėme „brulee“. Puikiai derėjo su vėlyvojo skynimo Sauvignon Blanc saldvyniu.

Vakarienę vainikavo jau ko ne legendiniu tampantis organoleptiškasis desertas – airiška kava. Šįkart ją gaminome iš išskirtinių Panama Geisha kavos pupelių iš Los Lajones fermos, kurias plikėme hario V60 būdu, farrina tamsiojo cukraus, gardaus škotiško (o kas sakė, kad viskis būtinai airiškas?!?) viskio ir šaltos šviežios grietinėlės. Šįkart šiam reikalui net ir specialias taures spėjome Sangaidoje įsigyti. Paėmėme visas, kiek buvo. Jei taurė per plati, ar per siaura, nesigauna atsigerti tinkamo kiekio šaltos grietinėlės ir salsvos karštos kavos su viskiu vienu metu. Jei skanaujama teisingai (taurę ragaujant reikia paversti tiek, kad liktų balti grietinėlės „ūsai“), tai nuostabus skonis garantuotas!

Ačiū vakaro svečiams už aplankymą, už įvertinimą ir gražius žodžius! Iki kitų pasimatymų!

–> Facebook albumas <–

Lęšiai išvirė per maždaug 15-20 minučių, juos pagardinome kepintų morkų juostelėmis, aštriaisiais pipirais ir sunkiai nusakomu prieskonių mišiniu, mat kiekvienas priėjęs prie puodo vis kažką įmesdavo.

Tunui tereikia vos daugiau, nei po minutę ant kiekvienos pusės ir voila – puikūs pietūs jau ant stalo.

Šiek tiek sugriešijom ir ištraukėm kamštį iš tirolietiškojo Alois Lageder Pinot Noir butelio. Prie patiekalo tiko idealiai.

 –> Facebook albumas <–

Nemokame aklai sekti receptais… Vietoj pjausnio su šonkauliais pasirinkome mentę, vietoj įprastos orkaitės pasirinkome vandens krosnelę, o vietoj įprasto vakuumavimo teko pasirinkti maistinę plėvelę bei sandarius maišelius. Supakavome jautieną ir šeštadienį 19:40 panardinome į 50C temperatūros vandenį. Netruko ir sekmadienio popietė ateit. Prie jautienos sugalvojome pateikti bulvių košę. Su gorgonzola. Bulvių košėje labai svarbu pačių bulvių kokybė ir galutinė košės tekstūra. Bulves turėjome geras, bet kaip tą šilkinę tekstūrą išgauti?

Vėl pasitelkėme Heston‘o patarimus. Dalinai. Šiek tiek plačiau apie tai: bulves labai švariai apšveitėme, nuskutome ir apie 5 minutes po tekančiu vandeniu plovėme krakmolo perteklių. Tada jas panardinome į nesūdytą 72C temperatūros vandenį. Tai „įkalins“ krakmolą bulvės viduje. Pypsintis telefonas praneša, kad jau 19:40 – laikas traukti lauk jautieną. Ištraukėme, išvyniojome, palikome atvėsti. Po pusvalandžio bulves darsyk perplovėme, pakeitėme puode vandenį švariu, įžėrėme druskos ir užkaitėme bulves įprastam virimui. Kol bulvės virė, keptuvėje ant aliejaus apskrudinome bulvių lupenas. Jas nusausinome ir subėrėme į gilioje keptuvėje šylantį pieną. Gavome ryškaus bulvių kvapo šiltą pieną bulvių košei. Puode bulvių vaizdelis nepakitęs – vanduo kunkuliuoja siūbuodamas sveikus bulvių gabalus, bet užteko ištraukti vieną gabalaitį iš vandens ir spustelėti jį šakute ir šis subyrėjo. Išvirė. Nupylėme vandenį, bulves sutrynėme. Geros bulvių košės paslaptis – sviestas! Šįkart jo buvo net apie 25% visos masės… Taip, gal ir nesveika, bet užtai kaip skanu! Užpylėme mūsų bulvinį pieną ir permaišėme. Wow! Viliojantis aromatas ir šilkinė nelipni tekstūra. Perpylėme košę į ketaus puodą, apibarstėme kvapnia gorgonzola ir pašovėme į orkaitę lengvai apskrusti.

Prie bulvių ir mėsos tinka grybai! Kreivabūdes apšluostėme ir nuvalėme (plovimas vandeniu nedovanotinai atskiedžia pačio grybo skonį!). Keptuvėje įkaitinome kelis lašus aliejaus ir mažą sviesto kubelį. Į gerai įkaitusią keptuvę sužėrėme grybų juosteles. Nemaišome – norime bent šiek tiek karamelizacijos. Užmalame juodųjų pipirų. Matome, kad grybai rusta. Permaišome. Išsileidžia sultys ir toliau karamelizacija nebevyks… Padruskiname (jei druską būtume bėrę anksčiau, būtume paskatinę sulčių išsiskyrimą, kuris neleistų gražiai apskrusti mūsų kreivabūdėms). Keliasdešimt sekundžių ir grybai keliauja lauk iš keptuvės. Iš orkaitės išimame garuojančią bulvių košę su gorgonzola.

Ėmėmės jautienos – gabalaičius apšlakstėme alyvuogių aliejumi, pabarstėme druska ir suguldėme į net rūkstančią nuo karščio keptuvę. Mėsa jau iš anksto buvo paruošta, tad dabar tereikia tik bene svarbiausio proceso visoje gastronomijoje – Maillard‘o reakcijos. Mėsą netrukus dailiai apskrunda. Išėmę iš keptuvės bent 5 minutėms paliekame mėsa pailsėti.

Serviruojame vakaro vaišes. Supjaustome mėsą juostelėmis ir patiekiame. Kam lėkštėje, o kam šaukšte… Ar tai buvo šaukštas tobulybės? Deja, ne: puiki bulvių košė (dar tikrai pakartosime!), labai skanūs „grybiški“ grybukai, gardi jautiena. Nors derėjo patiekalas tarpusavy išties neblogai, tik vat tas paprastas „gardi jautiena“ nebetenkina. Jei kitąsyk imsimės panašių avantiūrų, mėsą ruošime apie 60C temperatūroje kokius trissyk trumpiau. Parą laiko ruošta jautiena prarado savo tąsumą ir patapo šiek tiek „vatiška“. O ir antrekotus vietoj menčių pažadame kitąsyk imt…

Šįkart nieko nerašėme apie vyną. Jo buvo. Skanaus. Įvairaus. Tarp vyndarių gajus posakis, kad „pagaminti geram vynui prireikia daug alaus“. Mes turbūt galėtume jį transformuoti į kažką tokio: „pagaminti skaniai vakarienei prireikia ne vienos taurės vyno“

–> Facebook albumas <–