Sutarėme, kad Simona drauges pirmadienį pasikvies vakarienės ne į restoraną, bet pas mus, kur pamėginsime ką nors gardaus pagaminti ir paderinti su gėrimais.

Sunku susikoncentravus suktis virtuvėje, kai matai terasoj vis gausėjantį žavių damų būrį. Kad nebūtų šioms ilgu laukt, mečete kertame didbutelį putokšlio. Su taure burbuliukų laikas bėga kur kas greičiau.

Užkandžiui surentėme tuno kapotinį su avokadais, geltonuoju arbūzu bei ruginio traškučio trupiniais. Prie šio derinome iš biodinaminio Austrijos ūkio Sepp Moser atkeliavusį Riesling. Sirpiais persikais ir abrikosais kvepiantis vynas su galingu mineralų užtaisu puikiai derėjo prie patiekalo.

Šalta sriuba. Pamėginome paimprovizuoti ajo blanco tema. Ir, rodos, neblogai pasisekė. Trinta šaltsriubė iš vynuogių, agurkų ir migdolų abejingų nepaliko. Matyt ne veltui per sietą nukošinėjome bent 7 kartus ieškodami geidžiamos tekstūros.

Pagrindiniam patiekalui pasirinkome jaučio išpjovą. Šią prieš apskrudinant apvoliojome kakavos, miežių salyklo ir prieskonių mišinyje. Paskui kepėme žemoje temperatūroje orkaitėje. Šįsyk garnyrą sumanėme išties ryškiaspalvį – atspindintį Simonos charakterį: salierų ir burokų piure žaižaravo ryškia rožine spalva, o saldžiųjų bulvių bei šaltalankių – geltona. Taip pat lėkštėn papuolė ir griliuje kepti pomidoriukai, obuolio rutuliukai su rozmarinais, mini kukurūziukas bei karštas dumplainis. Norėjome panelėms parodyti, kas per daiktas yra brandus vynas, tad į taures liejasi devynioliktus metus menantis Ispanas El Coto de Imaz Gran Reserva Rioja. Vyne pirminiai vaisių aromatai jau kiek priblėsę, bet užtai atsiskleidus visa rancio kvapų puokštė. Taninų daug, bet jie švelnūs. Gardu. Tik vat šiek tiek liūdina pats mėsiukas – šiek tiek kietesnis ir „gumiškesnis“, nei norėtųsi. Panašu, kad lankytos parduotuvės mėsos skyriuje nebesisukiosim.

Desertui ruošiame trisluoksnę staigmeną: šokolado mūsas, mango piure su bazilikais ir sviestinio sausainio trupiniai. O viršų padabinome burnoje sproginėjančiais bekono skonio kristalais. Prie šios saldėsio derinome salduolį iš Prancūzijos Sauternes krašto. Taip ir nežinome, ar čia desertas, ar visgi vynas, o gal abiejų sintezė, bet po taurės 2004-ųjų Chartreuse de Coutet terasoje žibėjo plačios šypsenos.

AČIŪ viešnioms už nepamirštamas emocijas!

–> Facebook albumas <–

Pietus planavome pradėti šampanu bei austrėmis su citrinų ir svogūnų-acto ikriukais. Pasirodo, kad dėl išpuolusių šventinių dienų, gana keblu gauti šviežių austrių, bet čia mums pagelbėja Monika ir Reaton‘as. AČIŪ. Svogūnų ikriukus jau buvome darę, tad čia problemų nekilo, bet va su citrinų ikrais teko pasikankinti – suklydome neužsimaišę jų iš anksto ir beplakant susidarę oro burbuliukai gerokai trukdė. Aišku, problemą būtų galima žaibiškai išspręsti panaudojant vakuumatorių, bet tokio reikalo neturėjome, tad teko suktis iš padėties kitaip. Pavyko. Tik vietoj planuoto pusvalandžio ikrams paruošti sugaišome net kelias valandas. Mostas peiliu ir Moutard Rosé Dame Nesle Pinot Noir butelio galva nuskrieja į kiemo gilumą. Raudonųjų uogų aromatais kupinas tik iš Pinot Noir uogų pagamintas šampanas puikiai tinka prie austrių. Pagaminti ikrai pilnai atstoja tradiciškesnius pagardus: citrinas bei Mignonette padažą. Kompanija šypsosi. Visiems gardu.

Highland veislės jautuko tartar paruošėme su raudonaisiais svogūnais ir kaparėliais. Papuošėme laiškiniu svogūno karūnėle. Bet šio patiekalo akcentas buvo kitas – foie gras ledai, katrie turėtų suteikti gaivos ir balanso liesai jautienai. Šiuo ruošėme iš pieno, grietinėlės ir specialiai penėtų žąsų kepenėlėmis. Rezultatas net mus pačius nustebino. Turėtų išties gerai derėti. O derėjo ne gerai, o puikiai! Teko ant stalo dar ir papildomai bliūdą su į lėkštes nepakliuvusiais ledais atnešti. Patiko! Prie šio patiekalo sumanėme derinti ne vyną, o alų. Škotijos Brew Dog bravore virtas elis drąsiu Punk pavadinimu čia derėjo itin gerai. Ryškūs citrusinių vaisių ir apynių aromatai užtvindė nosis vos tik pakėlus taures. Kompaniją labai nustebino, kad būna ir TOKIO alaus, ir kad tai puikus variantas derinti prie maisto.
Atgaivai po mėsos paruošėme vegetarišką užkandį iš baklažano, pomidoro ir paprikos. Daržoves pakepinome ir suformavome bokštelius. Ant viršaus užbarstėme kedrinių pinijų ir uždėjome riekę ožkos pieno sūrio. Šį apibarstę cukrumi dujiniu degikliu karamelizavome. Žiūpsnis gražgarsčių ant viršaus, šaukštas žirnelių-špinatų padažo šalia ir voila! Derinome su biodinamiškai augintų Riesling vynuogių vynu iš Sepp Moser arsenalo. Tai sirpus ryškaus skonio Rieslingas. Matyt išties neblogas, jei jau pati mūsų prezidentė su visa protokolo komanda jį išsirinko pačiai pačiausiai vakarienei, vykusiai Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį…

Ne visada pavyksta kalmaro (ar aštuonkojo) čiuptuvą paruošti gardžiai. Dažnai šis gaunasi it guminis. Šįkart darėme šitaip: nublančiravome verdančiu vandeniu ir nulupome visas gleives. Tada atskyrėme čiuptuvus ir juos sandariuose maišeliuose (geriau, aišku būtų vakuumas) pusantros valandos virėme 50C temperatūroje. Gavosi išties minkšti ir gardūs. Čiuptuvus atvėsinome ir šiek tiek pašaldėm. Prieš pjaustant apvoliojome rūkytos paprikos ir juodųjų pipirų mišinyje. Išdeliojome persidengusius it žvynus. Violetines vitelotte bulvytes irgi supjaustėme plonai, perdengėme gabaliukus ir orkaitėje iškepėme tokį a la čipsą. Traškia gaiva šį patiekalą papildė žalieji ankštiniai žirneliai. Rūkytos paprikos niuansas labai gražiai žaidė su Rieslingiška žibalo aromato užuomina, o smagi rūgštelė sukūrė atsvarą gaiviems žirniams. Abejingų neliko
.
Prieš karštus mėsos patiekalus pateikėme šaldytų braškių šerbetą, katrą įskobėme į citrinos puselę. Gaivu ir gardu. Ruošiame skonio receptorius mėsos patiekalams. Kol skamba kompanijos juokas skubame kepti mėsos.

Antienos krūtinėlių odeles šiek tiek įpjovėme ir padruskinome. Marinavome maišeliuose (marinatas kontakte su visa mėsa) su apelsinų sultimis ir čiobreliais apie parą. Kepėme keptuvėje iki kol centro temperatūra pasiekė 56C temperatūrą. Matavimui panaudojome Kalėdoms gautą termometrą. Ach, koks nuovokus tas kalėdų senelis! Garnyrui garstyčių ir obuolių sulčių mišinyje užmerkėme obuoliukų lazdeles. Kreivabūdes pakepinome keptuvėje, o ant jų uždėjome po kiaušinio trynį, virtą 64C temperatūroje. Trynius virėme atskiruose maistinės plėvelės „paketuose“ su lašeliu aliejaus, druska ir pipirų keliomis kruopelėmis. Atrodė išties neblogai, bet visiškai nesigavo nufotografuoti. Prie patiekalo derinome šešiametį Afrikietišką Cabernet Sauvignon. Taninai jau gerokai sušvelnėję, o vaisių skonio dar gausu. Tad prie anties – pats tas. Kadangi taurės mikliai tuštėja, panašu, kad ir kompanijai derinys patiko.

Avienos nugarinę aptepėme aliejumi ir česnakais. O praėjus beveik parai kiek daugiau nei valandą kepėme 120C temperatūros orkaitėje. Garnyrui paruošėme salierų ir pastarnokų piure (juos išvirėme ir sutrynėme su sviestu) Argentinietišką chimichurri padažą ruošėme iš kalendrų, petražolių, česnakų ir balzaminio acto. Patiekalą pagardinome trupučiu mėtų džemo ir mėtos lapeliu. Prieš pat pateikimą avieną dar staigiai apskrudiname keptuvėje ir dedame į lėkštes. Afrikietiškasis vynas puikiai susitvarkė ir su drūtesne aviena. Vos užtenka magnum dydžio butelio. Nuotaika išties šauni, visi nekantriai laukia deserto.
Desertas šįkart labai paprastas. Džiovinti juodos duonos trupiniai, juodųjų serbentų uogienė ir plakta grietinėlė. Išties šauniai dera tarpusavy. Taurę padabinom keliais šaldytais serbentais ir mėtos lapeliu. Prie tokio deserto puikiai derėtų Ruby ar LBV portas, bet pasukame šiek tiek kita linkme – prancūziškasis Rivesaltes Tuile iš 1988 metais skintų Grenache uogų. Jis ne toks stiprus, kaip portas, šiek tiek delikatesnis ir kupinas džiovintų uogų aromatų. Gardu, vienok.

Pabaigai avių pieno sūris su mėlynuoju pelėsiu ir „viskio oru“. Paruošti nesudėtinga, o atrodo įspūdingai. Stipriai rūkytą viskį iš Cambeltown‘o pusiasalio Longrow CV šiek tiek atskiedėme vandeniu, įžėrėme magiškųjų miltelių (yra pirkti sveiko maisto krautuvėse) ir merkiame akvariumo burbuliatorių. Kaip mat Iš indo ima kilti dūminio viskio skonio putos. Sūrio gabalėliu kabiname šio „oro“ ir skanaujame. Pelėsinio sūrio pikantiškas aštrumas puikiai dera su dūmų aromatu ir kruopelytės likusio alkoholio šiluma.

Dėkojame svečiams už kantrybę (pietūs truko apie tris valandas), greitai pakuojamės mantą ir dumiame į miestą, kur su būriu draugų Kalėdines linksmybes pratęsime onetwo bare.

–> Facebook albumas <–

Sumanėme pagaminti vakarienę, kurios metu ragautume skirtingai paruošto tuno: žalio, marinuoto, virto bei kepto. Mėgstame šią žuvį. Labai! Vakarienės pasikvietėme nemenką draugų kompaniją. Trys broliai vakarienei ruošėsi gerą pusdienį, mat viso prie stalo sėsti turėjo net 15 išalkusiųjų. Kaip tyčia, svečiai nevėlavo, tad vos suspėjome.
Tuno filė padalinome taip: iš šonų ir keteros ruošime pirmus du patiekalus, o likęs taisyklingas stačiakampis gretasienis puikiai tiks kepsniams.
Vakarienę pradėjo skaidrus tuno ir shiitake grybų sultinys, pateikiamas vyno taurėje kartu su baltos duonos skrebučiu, ant kurio buvo rikotos sūris, virtas tunas ir svogūnų džemas. Sultinys nuvirė skanus, bet, žinoma, neskaidrus. Du broliai nepatikliai žiūrėjo, kaip trečiasis į drumzliną atvėsusį sultinį įplaka kelių kiaušinių baltymus ir pamažu maišydamas kaitina. Užteko tokį sultinį kelissyk atidžiai perkošti ir voila, turime skaidrų gardų sultinuką. Sultinys buvo pateiktas ne verdantis, o šiltas- taip vyno taurėje buvo aiškiai juntamas tuno bei azijietiškųjų grybų aromatas. Skrebutis su virto tuno gabalėliu ir svogūnų džemu puikiai papildė sultinį. Taigi, virtas tunas paskanautas. Neliko nei sultinio, nei skrebučių. Užskaitome.

Antrasis patiekalas buvo tuno tartaras su avokadais, kurį pateikėme sviestinės tešlos indelyje kartu su kelias valandas citrinų sultyse marinuotu tuno kubeliu. Čia ilgiausiai užtrukome su sviestiniais krepšeliais, mat reikėjo atidžiai išlieti tešlą skardoje ir apibarstyti sezamais. Tada šiek tiek pakepti, ištraukus supjaustyti 35x220mm stačiakampiais, užvynioti ant apvalios formelės, suklijuoti ir kepti toliau iki galutinai iškeps. Buvo skeptikų, manančių, kad nepavyks. Pavyko! Mums prireikė net 4 kepimų, kad pasiruošti pakankamai krepšelių. Trapus krepšelis atliko dvejopą vaidmenį – prilaikė avokadą ir tuną, bei valgant atstojo duonelę. Kapoto avokado gaiva puikiai dera su švelniu tuno kubelių „mėsiškumu“. Marinuoto tuno gabalėlis užbaigė šį derinį. Buvo išties skanu.

Karštajam patiekalui čirškinome tuno (did)kepsnius, kuriuos pateikėme kartu su saldžiųjų bulvių bei salierų tyre ir troškintais vyšniniais pomidoriukais pomidorų džemo patale. Pradėjome nuo tyrės, kurios receptūra, anot brolio, itin paprasta: dvi didelės saldžios bulvės ir vienas didelis salieras! Išvirėme ir sutrynėme. Žiūpsnelis druskos, šlakelis pieno ir gabalėlis sviesto padėjo galutinai sukurti šio pagardo struktūrą ir skonį. Didelius, vakaro pradžioje išsipjautus tuno gabalus iš keturių pusių apkepėme keptuvėje. Kiekvienam šonui apskrusti skyrėme po kiek daugiau nei minutę. Labai nemėgstame perkepto tuno! Tada gabaliukus supjaustėme riekelėmis. Kol vienas brolis pjaustė, kitas brolis dėliojo gabaliukus po lėkštes, o trečiasis purškė saldžiųjų bulvių ir salierų tyrės „bokštelius“. Papuošėme žaliųjų žirnių ankštimis ir sultenėmis. Tai itin nesunkiai paruošiamas patiekalas, bet pirštusapsilaižančiaigardus. Vot! Prie kepsnių puikiai tiko tiek Riesling, tiek ir Pinot Noir vynas.

Apie brolių vasaros klajas po Europa svečių kompaniją jau girdėjusi nesyk. Nesyk ir pasakojom apie ten ruoštus ko ne pusantro šimto creme brulee. Tik dar nesyk šiųjų neruošėme paragauti šiai kompanijai. Ši klaida tuojau bus ištaisyta. Organoleptikai mano, kad gardaus creme brulee paslaptis – šviežūs kiaušiniai ir natūrali vanilė. Tad kiaušinius panaudojome iš draugų kaime esančios vištinės, o vanilės skonio šiam desertui suteikė bourbon vanilės ankštis. Prieš pat pateikdami ant stalo apibarstėme cukrumi ir dujinio degiklio pagalba padarėme „brulee“. Puikiai derėjo su vėlyvojo skynimo Sauvignon Blanc saldvyniu.

Vakarienę vainikavo jau ko ne legendiniu tampantis organoleptiškasis desertas – airiška kava. Šįkart ją gaminome iš išskirtinių Panama Geisha kavos pupelių iš Los Lajones fermos, kurias plikėme hario V60 būdu, farrina tamsiojo cukraus, gardaus škotiško (o kas sakė, kad viskis būtinai airiškas?!?) viskio ir šaltos šviežios grietinėlės. Šįkart šiam reikalui net ir specialias taures spėjome Sangaidoje įsigyti. Paėmėme visas, kiek buvo. Jei taurė per plati, ar per siaura, nesigauna atsigerti tinkamo kiekio šaltos grietinėlės ir salsvos karštos kavos su viskiu vienu metu. Jei skanaujama teisingai (taurę ragaujant reikia paversti tiek, kad liktų balti grietinėlės „ūsai“), tai nuostabus skonis garantuotas!

Ačiū vakaro svečiams už aplankymą, už įvertinimą ir gražius žodžius! Iki kitų pasimatymų!

–> Facebook albumas <–