Kol gimdytojai džiaugėsi Karibų saule, trijulei buvo pavesta prižiūrėti Vyno Daubos namus bei ten zujantį žvėryną: malamutą, kalakutą, du fazanus, dvi vištas, du kochenchinus ir dvi šiurpes. Mėgstame tokius “darbus”. Buvo smagu ko ne dviem savaitėms pakeisti vakaronių aplinką.

Po darbų skubame į prekybos centrą produktų. Galvojame apie kokią tai tirštą sriubą bei sotų mėsišką patiekalą. Sriuba bus iš morkų. Įsimetame į vėžimėlį keletą kilogramų.

Norisi mėsos. Randame lyg ir gražių jautienos antrekotų, bet šie supjaustyti niekingai plonai. Kodėl?!? Vis dažniau ir dažniau nutinka taip, kad prekybos centrų mėsos skyriuose susiduriame su ženkliai per plonai supjaustyta mėsa. Ką veikti su 1-1,5cm storio „steiku“ ar „kepsniu“? Kai paklausiame pardavėjos, ši iš už prekystalio parekomenduoja atvykti anksti ryte, kai dar būna mėsininkas, kurs, paprašytas, lyg ir turėtų atpjauti stambėlesnį gabalą. Kadangi mėsos reikia dabar, pardavėja parekomenduoja pasižvalgyti fasuotų gabaliukų – esą jie didesni kartais būna. Prajuokina užvakuumuota „sausai brandinta jautiena“, kuri parduodama plaukiojanti vandeny. Įdomi sauso brandinimo interpretacija. Sekantis į rankas papuola brandintas antrekotas iš Klaipėdos krašto mėsinės. Visai dailus, kokių 3cm storio gabalaitis. Įsimetame tris tokius.

Namie pasiruošimą pradėjome nuo mėsos – nusausinome, pasūdėme ir padėjome vėsiai. Gabaliukai gražūs, tik vieno antrekoto gabalaitis „atskilęs“. Na ir gerai – bus kaip testinis paskanavimui. Nuskutome morkas ir supjaustėme. Užkaitėme. Daugiaryžiui pasirinkome Arborio ryžius. Kai pasiekėme trokštamą konsistenciją, įmaišėme trumų užtepelės. Kvapas pasklido ko ne po visą virtuvę. Imamės mėsos. Į rūkstančią keptuvę atgula „testinis“ mėsiukas. Apskrudusį dar pašauname į 100C orkaitę, kur šildome iki centro temperatūra pasiekia 58C. Pjauname ir ragaujame. Garduma. Gerai pataikėme su druska! Keptuvėn atgula ir didesnieji antrekotai. Parudavusius šiuos irgi šauname orkaitėn. Prie vartų pasirodo automobilio šviesos. Parvyko!

Vos pasitikę šeimyną, raginame ne krautis lagaminus, o sėsti prie stalo. Pilame garuojančią sriubą lėkštėn. Papuošiame mėtomis ir keliais apskrudusios turkiškos duonelės kubeliais. Tiesa, mama spėjo sukonstruoti tradicinį Gvadelupės aperityvą – romas, laimo sultys ir cukrus. O turi šis stiprybės! Bet gardu. Sriubos lėkštėms ištuštėjus matuojame mėsos temperatūrą. Beveik beveik. Dar keletą minučių pašilt ir paskui kokį dešimtį „pailsėt“. Pauzė kaip tik pasidalinti kelionės įspūdžiais. Nuotaika prie stalo puiki.

Mėsą supjaustome riekelėmis, lėkštėn krečiame (deja pasikeitė tekstūra) trumais kvepiančio daugiaryžio, dedame šiek tiek antrekoto riekelių ir šias pagardiname keliomis Maldono druskos snaigėmis. Šalia keliauja jau tradiciniu tampantis Liutauro užrodytas padažiukas iš paprikų, svogūnų, kalendrų, pomidorų, acto ir aliejaus. Iki estetikos šedevro toli kaip iki Paryžiaus, bet atrodo kad bus skanu.

Prie mėsos derinome raudonąjį vyną iš Portugalijos, pagaminta iš Touriga Nacional vynuogių derliaus. Mėsa sultinga ir ryškaus skonio. Risoto skonis puikus (laaabaaai mėgstame trumus) bet va sutirštėjo nenaudėlis. Padažas derėjo puikiai. Šeimynai gyrė, kad gardu. O juk tai ir buvo šio vakaro tikslas, tad šypsomės – pavyko!

–> Facebook albumas <–