Sutarėme, kad Simona drauges pirmadienį pasikvies vakarienės ne į restoraną, bet pas mus, kur pamėginsime ką nors gardaus pagaminti ir paderinti su gėrimais.

Sunku susikoncentravus suktis virtuvėje, kai matai terasoj vis gausėjantį žavių damų būrį. Kad nebūtų šioms ilgu laukt, mečete kertame didbutelį putokšlio. Su taure burbuliukų laikas bėga kur kas greičiau.

Užkandžiui surentėme tuno kapotinį su avokadais, geltonuoju arbūzu bei ruginio traškučio trupiniais. Prie šio derinome iš biodinaminio Austrijos ūkio Sepp Moser atkeliavusį Riesling. Sirpiais persikais ir abrikosais kvepiantis vynas su galingu mineralų užtaisu puikiai derėjo prie patiekalo.

Šalta sriuba. Pamėginome paimprovizuoti ajo blanco tema. Ir, rodos, neblogai pasisekė. Trinta šaltsriubė iš vynuogių, agurkų ir migdolų abejingų nepaliko. Matyt ne veltui per sietą nukošinėjome bent 7 kartus ieškodami geidžiamos tekstūros.

Pagrindiniam patiekalui pasirinkome jaučio išpjovą. Šią prieš apskrudinant apvoliojome kakavos, miežių salyklo ir prieskonių mišinyje. Paskui kepėme žemoje temperatūroje orkaitėje. Šįsyk garnyrą sumanėme išties ryškiaspalvį – atspindintį Simonos charakterį: salierų ir burokų piure žaižaravo ryškia rožine spalva, o saldžiųjų bulvių bei šaltalankių – geltona. Taip pat lėkštėn papuolė ir griliuje kepti pomidoriukai, obuolio rutuliukai su rozmarinais, mini kukurūziukas bei karštas dumplainis. Norėjome panelėms parodyti, kas per daiktas yra brandus vynas, tad į taures liejasi devynioliktus metus menantis Ispanas El Coto de Imaz Gran Reserva Rioja. Vyne pirminiai vaisių aromatai jau kiek priblėsę, bet užtai atsiskleidus visa rancio kvapų puokštė. Taninų daug, bet jie švelnūs. Gardu. Tik vat šiek tiek liūdina pats mėsiukas – šiek tiek kietesnis ir „gumiškesnis“, nei norėtųsi. Panašu, kad lankytos parduotuvės mėsos skyriuje nebesisukiosim.

Desertui ruošiame trisluoksnę staigmeną: šokolado mūsas, mango piure su bazilikais ir sviestinio sausainio trupiniai. O viršų padabinome burnoje sproginėjančiais bekono skonio kristalais. Prie šios saldėsio derinome salduolį iš Prancūzijos Sauternes krašto. Taip ir nežinome, ar čia desertas, ar visgi vynas, o gal abiejų sintezė, bet po taurės 2004-ųjų Chartreuse de Coutet terasoje žibėjo plačios šypsenos.

AČIŪ viešnioms už nepamirštamas emocijas!

–> Facebook albumas <–

Sumanėme pagaminti vakarienę, kurios metu ragautume skirtingai paruošto tuno: žalio, marinuoto, virto bei kepto. Mėgstame šią žuvį. Labai! Vakarienės pasikvietėme nemenką draugų kompaniją. Trys broliai vakarienei ruošėsi gerą pusdienį, mat viso prie stalo sėsti turėjo net 15 išalkusiųjų. Kaip tyčia, svečiai nevėlavo, tad vos suspėjome.
Tuno filė padalinome taip: iš šonų ir keteros ruošime pirmus du patiekalus, o likęs taisyklingas stačiakampis gretasienis puikiai tiks kepsniams.
Vakarienę pradėjo skaidrus tuno ir shiitake grybų sultinys, pateikiamas vyno taurėje kartu su baltos duonos skrebučiu, ant kurio buvo rikotos sūris, virtas tunas ir svogūnų džemas. Sultinys nuvirė skanus, bet, žinoma, neskaidrus. Du broliai nepatikliai žiūrėjo, kaip trečiasis į drumzliną atvėsusį sultinį įplaka kelių kiaušinių baltymus ir pamažu maišydamas kaitina. Užteko tokį sultinį kelissyk atidžiai perkošti ir voila, turime skaidrų gardų sultinuką. Sultinys buvo pateiktas ne verdantis, o šiltas- taip vyno taurėje buvo aiškiai juntamas tuno bei azijietiškųjų grybų aromatas. Skrebutis su virto tuno gabalėliu ir svogūnų džemu puikiai papildė sultinį. Taigi, virtas tunas paskanautas. Neliko nei sultinio, nei skrebučių. Užskaitome.

Antrasis patiekalas buvo tuno tartaras su avokadais, kurį pateikėme sviestinės tešlos indelyje kartu su kelias valandas citrinų sultyse marinuotu tuno kubeliu. Čia ilgiausiai užtrukome su sviestiniais krepšeliais, mat reikėjo atidžiai išlieti tešlą skardoje ir apibarstyti sezamais. Tada šiek tiek pakepti, ištraukus supjaustyti 35x220mm stačiakampiais, užvynioti ant apvalios formelės, suklijuoti ir kepti toliau iki galutinai iškeps. Buvo skeptikų, manančių, kad nepavyks. Pavyko! Mums prireikė net 4 kepimų, kad pasiruošti pakankamai krepšelių. Trapus krepšelis atliko dvejopą vaidmenį – prilaikė avokadą ir tuną, bei valgant atstojo duonelę. Kapoto avokado gaiva puikiai dera su švelniu tuno kubelių „mėsiškumu“. Marinuoto tuno gabalėlis užbaigė šį derinį. Buvo išties skanu.

Karštajam patiekalui čirškinome tuno (did)kepsnius, kuriuos pateikėme kartu su saldžiųjų bulvių bei salierų tyre ir troškintais vyšniniais pomidoriukais pomidorų džemo patale. Pradėjome nuo tyrės, kurios receptūra, anot brolio, itin paprasta: dvi didelės saldžios bulvės ir vienas didelis salieras! Išvirėme ir sutrynėme. Žiūpsnelis druskos, šlakelis pieno ir gabalėlis sviesto padėjo galutinai sukurti šio pagardo struktūrą ir skonį. Didelius, vakaro pradžioje išsipjautus tuno gabalus iš keturių pusių apkepėme keptuvėje. Kiekvienam šonui apskrusti skyrėme po kiek daugiau nei minutę. Labai nemėgstame perkepto tuno! Tada gabaliukus supjaustėme riekelėmis. Kol vienas brolis pjaustė, kitas brolis dėliojo gabaliukus po lėkštes, o trečiasis purškė saldžiųjų bulvių ir salierų tyrės „bokštelius“. Papuošėme žaliųjų žirnių ankštimis ir sultenėmis. Tai itin nesunkiai paruošiamas patiekalas, bet pirštusapsilaižančiaigardus. Vot! Prie kepsnių puikiai tiko tiek Riesling, tiek ir Pinot Noir vynas.

Apie brolių vasaros klajas po Europa svečių kompaniją jau girdėjusi nesyk. Nesyk ir pasakojom apie ten ruoštus ko ne pusantro šimto creme brulee. Tik dar nesyk šiųjų neruošėme paragauti šiai kompanijai. Ši klaida tuojau bus ištaisyta. Organoleptikai mano, kad gardaus creme brulee paslaptis – šviežūs kiaušiniai ir natūrali vanilė. Tad kiaušinius panaudojome iš draugų kaime esančios vištinės, o vanilės skonio šiam desertui suteikė bourbon vanilės ankštis. Prieš pat pateikdami ant stalo apibarstėme cukrumi ir dujinio degiklio pagalba padarėme „brulee“. Puikiai derėjo su vėlyvojo skynimo Sauvignon Blanc saldvyniu.

Vakarienę vainikavo jau ko ne legendiniu tampantis organoleptiškasis desertas – airiška kava. Šįkart ją gaminome iš išskirtinių Panama Geisha kavos pupelių iš Los Lajones fermos, kurias plikėme hario V60 būdu, farrina tamsiojo cukraus, gardaus škotiško (o kas sakė, kad viskis būtinai airiškas?!?) viskio ir šaltos šviežios grietinėlės. Šįkart šiam reikalui net ir specialias taures spėjome Sangaidoje įsigyti. Paėmėme visas, kiek buvo. Jei taurė per plati, ar per siaura, nesigauna atsigerti tinkamo kiekio šaltos grietinėlės ir salsvos karštos kavos su viskiu vienu metu. Jei skanaujama teisingai (taurę ragaujant reikia paversti tiek, kad liktų balti grietinėlės „ūsai“), tai nuostabus skonis garantuotas!

Ačiū vakaro svečiams už aplankymą, už įvertinimą ir gražius žodžius! Iki kitų pasimatymų!

–> Facebook albumas <–

Lęšiai išvirė per maždaug 15-20 minučių, juos pagardinome kepintų morkų juostelėmis, aštriaisiais pipirais ir sunkiai nusakomu prieskonių mišiniu, mat kiekvienas priėjęs prie puodo vis kažką įmesdavo.

Tunui tereikia vos daugiau, nei po minutę ant kiekvienos pusės ir voila – puikūs pietūs jau ant stalo.

Šiek tiek sugriešijom ir ištraukėm kamštį iš tirolietiškojo Alois Lageder Pinot Noir butelio. Prie patiekalo tiko idealiai.

 –> Facebook albumas <–

Išsyk pradėjome galvoti, kaip gi juos pateikti, mat kai gražu, tai ir valgyti skaniau. No Sugar kavinėje (beje, geriausia kava Lietuvoje, bet apie tai kada kitą kartą) kava pateikiama ant medinių lentelių, gal ir tunui tiktų? Tik iš kur jų greitai gaut… Staiga brolis prisiminė, kad turi medinių vyno dėžių, tad stvėrė reples ir atsuktuvą ir ėmėsi darbo. Dar apie valandą truko jų šveitimas ir plovimas, kad tiktų maistui pateikti. Bet gavosi visai smagios „lėkštės“.

Po ilgų svarstymų garnyrui pasirinkome kuskusą su slyvomis ir imbieru. Užbėrėme jį ant gaivių šviežių salotų lapelių ir gavosi gan įdomus „garnyras“. Tuno gabalus aptepėme aliejumi, pabarstėme stambiai maltais juodpipiriais ir druska. Čirškinome ant keptuvės su rantytu dugnu. Trumpai – mielai tą tuną ir nekeptą būtume sudoroję totoriškame pavidale…

Padažą pasirinkome netipišką – trintų močiutės sodo žirnelių piure. Taipogi „lėkštės“ kampe įsitaisė čili pipiro griežinėliai bei trintų salierų užtepuko kauburėlis. Tikėjomės šį kepsnį skanauti kartu su Pinot Noir vynu iš šiaurės Italijos alpėse esančių vynuogynų, tačiau pasitaikė butelis su nežymia kamščio yda. Greituoju stvėrėme Monikos atsineštą El Nido Clio. Tai nuostabus vynas, tačiau per ryškus tunui, tad gavosi maždaug taip – gardžiai suvalgėme vakarienę ir tada kibome į vyno taures. Išties skaniai. Na, bet, teisybės dėlei, tuną nesunku paruošti. Kita vertus, yra tekę mūsų šalyje ragauti tiek prastai paruoštų tuno kepsnių, kad net ir rankos pirštų ima trūkti juos vardijant.

Ilsėdamiesi po gardaus kepsnio sučepsėjome Kim Crawford Pinot Gris butelaitį. Pasiekė žinia, kad neužilgo šio puikaus vaisiais ir gėlėmis kvepiančio vyno nebebus galima įsigyti Lietuvoje. Gaila.

Vakarienę turi vainikuoti desertas. Šįkart jis visiškai improvizuotas, bet išties vykęs. Karamelizavome kriaušės kubelius ir užkepėme juos po sviestinės tešlos „dangteliu“. Vat tokia tai ta organoleptiška pirmadienio vakarienė gavos.

–> Facebook albumas <–