Mėsą vakuuminėse pakuotėse užmerkėme į šiltą vandenį, kad vėliau nereikėtų ilgai kepti. Kadangi kepsime ant keptuvės, tai kuo ilgiau mėsa praleis ant karšto paviršiaus, tuo didesnį perkepusios mėsos sluoksnį turėsime. Jautukui sušilus išlukštenome vakuumines pakuotes ir mėsą nusausinę apibarstėme druska bei pipirais.

Garnyras itin paprastas – aliejuje apskrudinti nago dydžio mikro svogūniukai, svieste apkepintos pak choi salotos bei nedidukės močiutės surinktos bulvikės, keptos orkaitėje.

Prieš kepant mėsą darsyk nusausinome ir po vieną gabalaitį guldėme į iki rūkimo įkaitusią keptuvę. Šiek tiek trūksta buitinėje dujinėje viryklėje galios, bet gabaliukai skrunda neblogai.

Gardžiausi ir sultingiausi pasirodė antrekotai. Minkšti, netąsūs ir kupini „jautieniškumo“, kuris itin gardžiai išreiškiamas sausai brandintoje mėsoje. Airiškas, visgi, pasirodė kiek sultingesnis ir ryškesnio skonio, nei Lietuviškasis, na bet jo ir kaina bene dvigubai didesnė… Bevalgant verda kalbos apie Lietuvoje užaugintos jautienos potencialą. Liutauras užsimena, kad pakabino bręsti keletą itin aukštos kokybės gabalų, kurių mėsa turėtų „nurungti“ užsieninę. Na, bus įdomu už mėnesio paskanauti ir išbandyti.

Prie mėsos derinome sodrų ir ryškų Monastrell uogų vyną iš pietų Ispanijos. Ar tai mėsos buvo daug, ar valgytojai ištroškė, bet du magnum dydžio buteliai tiesiog sprogte sprogo ir tada kibome į raudonuosius iš Bordo, Riochos bei Tosknos. Buvo išties smagu!

Ačiū Liutaurui Čeprackui už iniciatyvą ir nepamirštamas pamokas bei vakaro viešnioms už mus įkvepiančias šypsenas bei juoką.

–> Facebook albumas <–

Jau kuris laikas galvoje sukosi mintis padaryti vakaronę, kur prie bendro stalo susiburtų bendraminčių ratas: mėgstantys gerą vyną ir gardų maistą. Tad ėmėme ir susirentėme tokį: kiekvieno vakarienės dalyvio užduotis buvo atsinešti po magnum dydžio mėgstamo vyno butelį. Turėjome užsakę 2,5kg daugiau nei mėnesį sausai brandintą jaučio antrekotą. Buvo išties smagu!

–> Facebook albumas <–

Apsilankome Alois Lageder vyninėje. Šį biodinaminį ūkį aprodo Christian’as. Buvo labai smagu šiek tiek palipėti į vynuogynus ir iš aukštai žvelgiant į ko ne viso regiono panorama diskutuoti apie regiono istoriją bei ypatybes. Pokalbiai apie vyną, regioną ir gyvenimą tęsiasi degustacijos metu. Išsiduodame, kad itin mėgstame Pinot Noir vynuogių vyną. Netrukus stalą papuošia dekanteris su raudonu vynu. Aiškiai Pinot Noir. Aiškiai Krafuss. Spėliojame derlių. 2002-ieji! Vau! Esame pamaloninami ne tik išskirtiniu vyninės vadovo bei jo sūnaus dėmesiu, bet ir dosnumu – stalą nukloja ne tik buteliai su įstabiais vynais, bet ir lėkštės su užkandžiais. Mozzarella! Tokios kaip čia dar nesyk niekur neteko ragauti. Ragavome prieš 2 metus, ragavome pernai, skanaujame dabar. Tokia pat gera! Itin minkšta, sultinga, kremiška. Tirpsta burnoje. Pomidorai ir bazilikai irgi itin gardūs, auginti ūkyje šalimais. Kompanijos nuotaika nuostabi. Laikas lekia neįtikėtinai greitai. Rodos tik atkeliavom, o jau metas atsisveikinti.

Už pusvalandžio futbolas Olandai-Prancūzai, o mes dar nė nakvot neturime kur. Maždaug žinojome kryptį ir bevažiuodami pakeliui telefonu užsisakome jaukius apartamentus Alpių aukštikalnių miestelyje. Neįtikėtinas jausmas stebėti kaip tavo mėgstamiausia komanda taršo nemėgstamiausiąją… Džiūgaujam. Po futbolo Julius nustebina dviem išskirtiniais vyno buteliais – 1998-ųjų Krafuss, bei 2001-ųjų Porer Pinot Grigio. VAU! Nepaisant to, kad abu vynai jau išties brandūs, bet toli gražu neatrodo seni. Priešingai net – abu skaisčios spalvos, kupini pirminių vaisių aromatais. Nuostabus vakaras draugų kompanijoje.

Šeštadienį pusryčiauti nusprendžiame ne viešbuty, o aukštai kalnuose esančiame restoranėly. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Vinguriuojančiais kalnų serpantinais maždaug per valandą pasiekiame numatytą restoraną. Saulė jau įsispigino. Spėjame užsiimti staliuką ant terasos krašto, tad nuolat galime stebėti neįtikėtinus Alpių vaizdus. Nors bandėme sustoti tik „trumpam“, bet pasisėdėjimas kiek užtruko – puikiai suvokėme, kad tai paskutinė stotelė iki pasukant namo. Norėjosi pasilikti šios nuostabios gamtos apsupty.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Antradienį vakare kompanija lietuvių prisėda Rimini centre esančio baro La Cantinetta kiemely. Šeimininkas jau mus pažįsta, nes buvome užlėkę „žvalgybos“ sekmadienį. Šypsosi. Iškart atneša degustacines alaus taures, katros itin primena mums labiau įprastas tulpės formos vyno taures. Šįkart visi pradedame taure pilstomo BrewDog Jack Hammer. Atsivertus aliaraštį akys raibsta nuo asortimento gausos ir esančiųjų reputacijos. Visi užsisakome skirtingo alaus, o paskui bendrai ragaujame. Ragautą alų galėtume skirti į dvi kategorijas: „tradiciškai ališkas“ ir „improvizacija alaus tema“. Gardu. Atsiskaitę pastebime, kad palikome tiek „arbatos“, kad dar išeitų solidus alaus butelis ir vis vien dar normaliai liktų. Ragaujam šį kartu su baro savininku. Dėkojame jam už nuostabią vietą. Įspūdis lieka ilgam. Bet matyt ne tik mums, mat ryte baro facebook paskyros cover photo pakeičia mūsų linksmo pasisėdėjimo akimirka.

Panašu, kad alaus ragavimas gerai įsiminė ir Gražvydui. Prieš kelionę į Vilnių jis gerokai pratuštino La Cantinetta lentynas. Sutarėm, kad jo alų parvešime automobiliu Vilniun. Gauname instrukciją: „kas dėžėje, tą parvežti, o kas maišely, tai jums paragauti“. Vau! Ten slepiasi kolekcija Brouwerij de Molen alaus. Vis dar šalto. Nieko nelaukdami skanaujame. Itin gardu! AČIŪ!!!

Penktadienį keliamės itin anksti, nes skubame į netoli Parmos esantį Del Ducato alaus bravorą. Turime sutarę susitikimą. Mus priima didelis barzdotas aludaris Danillo. Aprodo visą bravorą. Išragaujame daugumą jų turimų salyklų ir apynių. Viskas įdomu! Danillo yra dirbęs pas BrewDog, tad pasakoja apie panašumus ir skirtumus su šiuo kultiniu Škotijos bravoru. Paskui seka alaus ragautuvės. Maloniai nustebino vertikali(!) La Luna Rosa alaus degustacija: ragavome 2010, 2011, 2012 ir 2013ųjų pilstymo alų. Labai įdomu ir gardu. Aludaris rekomenduoja šį alų atkimšti savaitę iki ragavimo, o „galioja“ šis alus dar bent 50 metų. Degustaciją užbaigia Ultima Luna – 24 mėnesius Amarone vyno statinėse brandintas barley wine stiliaus alus. Mmmm…

--> Facebook albumas <–

Turinys:

Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Fotoįspūdžiai iš World of Coffee Rimini bei World Barista Championship.

Labai šauni paroda ir dar šaunesnis čempionatas!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Toliau keliaujame į San Mariną. Reikia juk aplankyti ir šią miniatiūrinę valstybę. Kopiant į kalną praeiname pro virtinę kardais ir lankais prekiaujančių parduotuvių. Rodos, kad pagrindinis suvenyras iš San Marino – ginklai. Mindaugas pasiduoda vaikystės svajonei ir įgyvendina ją su kaupu – rankose tvirtai gniaužia solidų anglies pluošto skriemulinį lanką ir pustuzinį strėlių. Nekantraujame išbandyti! Mieste apstu turistų iš Rusijos, tad ir prekeiviai vos išvydę fotoaparatu nešinus turistus kaip mat prabyla slavų kalba. Užlipus į pačią viršūnę atsiveria nuostabūs vaizdai. Gražu.

Vakarui irgi turime planą! Pasikviečiame Gražvydą su sūnumi Eimantu paskanauti ypatingo vyno. Ant stalo atgula pora indelių su alyvuogėmis, kelios saujos šviežių gražgarsčių, rimtas šmotas Parmiggiano-Reggiano sūrio bei saldus Modenos balzaminis actas. Kaipo gerai, bet trūksta vyno. Rokas iš viešbučio virtuvės šaldiklio atneša aprasojusį Jeroaboam‘ą (3L) Fattoria Mancini Impero vyno, kuriam vynuogės skintos dar 2007-ais. VAU!Solidus brandus vynas nepalieka abejingų. Vietinis sūris su šlakeliu balzaminio acto puikiai dera prie gėrimo. Šiam netikėtai ištuštėjus nešamas skystas pastiprinimas. Ko jau ko, bet nei vyno, nei juoko tikrai netrūko. Nuostabus vakaras linksmoje draugų kompanijoje!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Į kelionę išsiruošėme penkiese: Rokas, Petras, Mindaugas, Julius ir Ineta. Šeštadienį perpiet pasiekėmė mūsų mėgstamiausią Čekijos miestelį – Česky Krumlov. Pirma stotelė tradicinė – Kosov! Saulėta, šilta. Apsigyvename gynybiniame bokšte esančiuose apartamentuose.
Miestas gyvybingas. Apstu turistų. Ieškome kur gardžiai pavalgyti. Jau kelissyk patikrntoje vietoje be rezervacijos staliuko negauname. Randame kitą patikimai atrodantį restoraną. Renkamės jautienos steikus. Neperkepti, sultingi, gardūs. Čekai šiame krašte išties neblogai mėsą ruošia. Jau kelissyk tuo įsitikinome. Vakarop patraukiame kokteilių į Apotheke barą. Maloniai nustebina tiek barmenų darbas, tiek ir galutinis kokteilių skonis. Naktį dar aplankome ir pilį, kurios įėjimą saugo gyvos meškos.

Ryte smagi mankštelė ir ieškome pusryčio. Surasti pilnaverčio maisto gana keblu. Nenorime blynų ar kiaušinienės. Visi rimtesni maitinimo taškai dirba nuo 11:00. Nusprendžiame palaukti šiek tiek ir gallop visvien pasirenkame gardžius patikrintus jautienos steikus. Sotūs pusryčiai prieš ilgą kelionę link Rimini.
Nuotaika puiki, kompanija šauni! Važiuojam!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

–>Italija: Kava. Vynas. Alus. pt1
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt2
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt3
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt4
Italija: Kava. Vynas. Alus. pt5

Tris dienas veiksmas vyko maždaug taip: nuo ryto iki pietų Avelino prekybos rūmuose mezgame kontaktus su potencialiais partneriais, tada pietaujame. Paskui keliaujame pas vieną iš tą dieną savo produkciją pristačiusių gamintojų. Susipažįstame iš arčiau. Tada šiek tiek laiko atsipūsti ir jau riedame į kokią tai tipišką regionui vietą vakarieniauti.
Apie vyną: Kampanija garsėja savo raudonaisiais iš tamsiųjų Aglianico uogų. Tauriausias regiono vynas, vadinamas Taurasi, tikrai galėtų būti gretinamas su tokiais Italijos vyno stabais kaip Barolo, Brunello di Montalcino ar Sangratinoi di Montefalco. Baltieji vynai gaminami iš vietinių Fiano (gaivu, vaisiška, geri pavyzdžiai kvepia riešutais), Falanghina (labai lengvas ir intensyviai kvepiantis gėlėmis) , Greco (gana svarūs intensyvūs vynai su ryškiu minerališku charakteriu) ir Coda di Volpe (vidutinio svarumo, bei sirpių sodo vaisių kvapo) vynuogių.

Apie vyndarius: vos 4-5 vyndariai iš ko ne 30 broliui pasirodė žinoję, kur atvyko, ką ir kam pristato. Lietuva jau seniai nebėra ta šalis, kur parduoti galima bet kokio baisumo vyną su klaikiom etiketėm vien todėl, kad „mano senelis taip darė, tai reiškias šis vynas nuostabus“. Pasitaikė paskanauti ir visiškai negyvų vynų, kurie buvo pristatomi kaip „pažiūrėkit, kaip gerai bręsta mano vynas“. Bet tokie kuriozai tik dar labiau išryškino tuos geresniuosius. Juk nepažinęs blogo nė nežinosi kiek geras yra tas geras. Brolis drąsiai tvirtina, kad sukaupė daug patirties ir dabar Kampanijos vyną pažįsta nepalyginamai geriau – iš knygų niekad tiek neišmoksi.

Apie Kampanijos gastronomiją: maisto racione, kuris mums buvo pristatytas dominavo makaronai. Įvairiausių formų ir pavidalų. Nebuvo nė vienos vakarienės ar pietų be jų. Tiesa, šiuose kraštuose visai normalu prie makaronų derinti bulves, pupeles ir duoną (taip, viename patiekale). Lietuvių skoniui tai pasirodė neįprasta. Iš vaizdelio restoranų menu ir vyno kortose aiškiai matėsi, kad vizituojame „Italijos kaimą“ ir iki šiuolaikinės aukštosios virtuvės dar ojojoj kaip toli. Tačiau buvo išties įdomu.

AČIŪ organizatoriams už šią puikią patirtį ir pakantumą ir bendrakeleiviams už nepamatuojamą nuoširdaus kvatojimo kiekį, už šypsenas ir už puikių emocijų pliūpsnį!

–> Facebook albumas <–

Pietus planavome pradėti šampanu bei austrėmis su citrinų ir svogūnų-acto ikriukais. Pasirodo, kad dėl išpuolusių šventinių dienų, gana keblu gauti šviežių austrių, bet čia mums pagelbėja Monika ir Reaton‘as. AČIŪ. Svogūnų ikriukus jau buvome darę, tad čia problemų nekilo, bet va su citrinų ikrais teko pasikankinti – suklydome neužsimaišę jų iš anksto ir beplakant susidarę oro burbuliukai gerokai trukdė. Aišku, problemą būtų galima žaibiškai išspręsti panaudojant vakuumatorių, bet tokio reikalo neturėjome, tad teko suktis iš padėties kitaip. Pavyko. Tik vietoj planuoto pusvalandžio ikrams paruošti sugaišome net kelias valandas. Mostas peiliu ir Moutard Rosé Dame Nesle Pinot Noir butelio galva nuskrieja į kiemo gilumą. Raudonųjų uogų aromatais kupinas tik iš Pinot Noir uogų pagamintas šampanas puikiai tinka prie austrių. Pagaminti ikrai pilnai atstoja tradiciškesnius pagardus: citrinas bei Mignonette padažą. Kompanija šypsosi. Visiems gardu.

Highland veislės jautuko tartar paruošėme su raudonaisiais svogūnais ir kaparėliais. Papuošėme laiškiniu svogūno karūnėle. Bet šio patiekalo akcentas buvo kitas – foie gras ledai, katrie turėtų suteikti gaivos ir balanso liesai jautienai. Šiuo ruošėme iš pieno, grietinėlės ir specialiai penėtų žąsų kepenėlėmis. Rezultatas net mus pačius nustebino. Turėtų išties gerai derėti. O derėjo ne gerai, o puikiai! Teko ant stalo dar ir papildomai bliūdą su į lėkštes nepakliuvusiais ledais atnešti. Patiko! Prie šio patiekalo sumanėme derinti ne vyną, o alų. Škotijos Brew Dog bravore virtas elis drąsiu Punk pavadinimu čia derėjo itin gerai. Ryškūs citrusinių vaisių ir apynių aromatai užtvindė nosis vos tik pakėlus taures. Kompaniją labai nustebino, kad būna ir TOKIO alaus, ir kad tai puikus variantas derinti prie maisto.
Atgaivai po mėsos paruošėme vegetarišką užkandį iš baklažano, pomidoro ir paprikos. Daržoves pakepinome ir suformavome bokštelius. Ant viršaus užbarstėme kedrinių pinijų ir uždėjome riekę ožkos pieno sūrio. Šį apibarstę cukrumi dujiniu degikliu karamelizavome. Žiūpsnis gražgarsčių ant viršaus, šaukštas žirnelių-špinatų padažo šalia ir voila! Derinome su biodinamiškai augintų Riesling vynuogių vynu iš Sepp Moser arsenalo. Tai sirpus ryškaus skonio Rieslingas. Matyt išties neblogas, jei jau pati mūsų prezidentė su visa protokolo komanda jį išsirinko pačiai pačiausiai vakarienei, vykusiai Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį…

Ne visada pavyksta kalmaro (ar aštuonkojo) čiuptuvą paruošti gardžiai. Dažnai šis gaunasi it guminis. Šįkart darėme šitaip: nublančiravome verdančiu vandeniu ir nulupome visas gleives. Tada atskyrėme čiuptuvus ir juos sandariuose maišeliuose (geriau, aišku būtų vakuumas) pusantros valandos virėme 50C temperatūroje. Gavosi išties minkšti ir gardūs. Čiuptuvus atvėsinome ir šiek tiek pašaldėm. Prieš pjaustant apvoliojome rūkytos paprikos ir juodųjų pipirų mišinyje. Išdeliojome persidengusius it žvynus. Violetines vitelotte bulvytes irgi supjaustėme plonai, perdengėme gabaliukus ir orkaitėje iškepėme tokį a la čipsą. Traškia gaiva šį patiekalą papildė žalieji ankštiniai žirneliai. Rūkytos paprikos niuansas labai gražiai žaidė su Rieslingiška žibalo aromato užuomina, o smagi rūgštelė sukūrė atsvarą gaiviems žirniams. Abejingų neliko
.
Prieš karštus mėsos patiekalus pateikėme šaldytų braškių šerbetą, katrą įskobėme į citrinos puselę. Gaivu ir gardu. Ruošiame skonio receptorius mėsos patiekalams. Kol skamba kompanijos juokas skubame kepti mėsos.

Antienos krūtinėlių odeles šiek tiek įpjovėme ir padruskinome. Marinavome maišeliuose (marinatas kontakte su visa mėsa) su apelsinų sultimis ir čiobreliais apie parą. Kepėme keptuvėje iki kol centro temperatūra pasiekė 56C temperatūrą. Matavimui panaudojome Kalėdoms gautą termometrą. Ach, koks nuovokus tas kalėdų senelis! Garnyrui garstyčių ir obuolių sulčių mišinyje užmerkėme obuoliukų lazdeles. Kreivabūdes pakepinome keptuvėje, o ant jų uždėjome po kiaušinio trynį, virtą 64C temperatūroje. Trynius virėme atskiruose maistinės plėvelės „paketuose“ su lašeliu aliejaus, druska ir pipirų keliomis kruopelėmis. Atrodė išties neblogai, bet visiškai nesigavo nufotografuoti. Prie patiekalo derinome šešiametį Afrikietišką Cabernet Sauvignon. Taninai jau gerokai sušvelnėję, o vaisių skonio dar gausu. Tad prie anties – pats tas. Kadangi taurės mikliai tuštėja, panašu, kad ir kompanijai derinys patiko.

Avienos nugarinę aptepėme aliejumi ir česnakais. O praėjus beveik parai kiek daugiau nei valandą kepėme 120C temperatūros orkaitėje. Garnyrui paruošėme salierų ir pastarnokų piure (juos išvirėme ir sutrynėme su sviestu) Argentinietišką chimichurri padažą ruošėme iš kalendrų, petražolių, česnakų ir balzaminio acto. Patiekalą pagardinome trupučiu mėtų džemo ir mėtos lapeliu. Prieš pat pateikimą avieną dar staigiai apskrudiname keptuvėje ir dedame į lėkštes. Afrikietiškasis vynas puikiai susitvarkė ir su drūtesne aviena. Vos užtenka magnum dydžio butelio. Nuotaika išties šauni, visi nekantriai laukia deserto.
Desertas šįkart labai paprastas. Džiovinti juodos duonos trupiniai, juodųjų serbentų uogienė ir plakta grietinėlė. Išties šauniai dera tarpusavy. Taurę padabinom keliais šaldytais serbentais ir mėtos lapeliu. Prie tokio deserto puikiai derėtų Ruby ar LBV portas, bet pasukame šiek tiek kita linkme – prancūziškasis Rivesaltes Tuile iš 1988 metais skintų Grenache uogų. Jis ne toks stiprus, kaip portas, šiek tiek delikatesnis ir kupinas džiovintų uogų aromatų. Gardu, vienok.

Pabaigai avių pieno sūris su mėlynuoju pelėsiu ir „viskio oru“. Paruošti nesudėtinga, o atrodo įspūdingai. Stipriai rūkytą viskį iš Cambeltown‘o pusiasalio Longrow CV šiek tiek atskiedėme vandeniu, įžėrėme magiškųjų miltelių (yra pirkti sveiko maisto krautuvėse) ir merkiame akvariumo burbuliatorių. Kaip mat Iš indo ima kilti dūminio viskio skonio putos. Sūrio gabalėliu kabiname šio „oro“ ir skanaujame. Pelėsinio sūrio pikantiškas aštrumas puikiai dera su dūmų aromatu ir kruopelytės likusio alkoholio šiluma.

Dėkojame svečiams už kantrybę (pietūs truko apie tris valandas), greitai pakuojamės mantą ir dumiame į miestą, kur su būriu draugų Kalėdines linksmybes pratęsime onetwo bare.

–> Facebook albumas <–

Tad į Ribera del Duero vėluojame kaip reikiant. Nepadeda ir tai, kad važiuojame nacionaliniais keliukais – autostrada į tikslą neveda. Kadangi vietoj vidurdienio, vietą pasiekiame tik antrą valandą popiet, tenka sukeisti lankomų vyninių tvarką. Ribera del Duero apeliacija įsikūrusi Castilla y Leon regione, ant aukštų Duero upės šlaitų.

Mes jau Emilio Moro vyninės kieme. Mus pasitinka žavus Ispanas David Montes. Leidžiamės apžiūrėti šios pasaulinio garso vyninės rūsių. Aukščiausio lygio vyndarystės technika tiesiog žiba. Įspūdinga.

Prie mūsų kompanijos dar prisijungia ir vyriausias vyndarys Alvaro. Pasakoja apie visa, kas vyksta vyninėje. Klausome susižavėję. Gaila, kad dėl laiko stokos nebespėjame nubėgti į beveik kilometro aukštyje plytinčius vynuogynus. Degustacijų salė įrengta stulbinančioje aplinkoje – virš patalpos su dailiai sukrautomis ąžuolinėmis statinėmis. Trumpas filmukas apie vyninę padeda suprasti, kaip vyksta darbas vynuogynuose.

David nesibodėdamas kemša kiekvieno vyno po du butelius. Į mūsų pastabą, kad gal užtektų ir vieno gauname šmaikštų atsakymą – „juk ne jūs už juos mokate!“. Geras požiūris. Mums patinka. Vynas dar labiau. Emilio Moro FInca Resalso – jaunas, bet itin švelnaus skonio. Bene smagiausiai ragaujamas jaunas Ribera del Duero apeliacijos vynas, kokį mums tekę ragauti. Emilio Moro Emilio Moro – vyninės pagrindinis vynas. Tai tipiškas solidus prestižinio Ribera del Duero regiono vynas. Tarpusavy lyginame 2009 ir 2010 ųjų derlius. Jaunesnis vynas turi ženkliai daugiau sirpių uogų kvapų. Liūdi baltojo vyno gerbėjai – Ribera del Duero regione toks negaminamas. Na, teoriškai įmanoma, bet tada reikėtų vyną deklasifikuoti… …bet gal šįkart neišsiplėsim apie Albillo baltąsias vynuoges ir iš jų gaminamo vyno ypatumus.

Neužilgo į taures liejasi Malleolus – senų, iki 75 metų amžiaus Tempranillo vynmedžių derliaus vynas. Po fermentacijos vynas paskui net 18 mėnesių bręsta naujose Alier ąžuolo statinėse. Vėlgi gauname progą palyginti 2009 ir 2010 ųjų derliaus vyną. Šįkart įdomesnis pasirodo vynas iš 2009 metais rankomis skintų uogų. Ant stalo Alvaro atneša Malleolus de Valderramiro butelį. Tai 1924 metais sodinto mažyčio vynuogyno vynas. Gero derliaus metais pagaminami vos 7000 butelių. Itin ryškaus skonio kompleksiškas vynas. 2009 ųjų derlius aiškiai ragaujamas dar per anksti, bet milžiniškas šio vyno potencialas aiškus.

Malleolus de Sanchomartin – iš vos vieno hektaro vynuogyno sodinto 1964 metais. Jei pasiseka, Emilio Moro pagamina 3000 butelių šio vyno. Filosofuojame, kad daugiasluoksnis Valderramiro būtų idealus vynas norint ragaujant gilintis ir diskutuoti apie atsiveriančias subtilybes, tuo tarpu šviežių tamsiųjų uogų aromatų kupinas Sanchomartin būtų idealus norint suvilioti simpatiją. Mmmm… Didingi vynai. Tiesa, kiekvienas patenka į dviejų nulių zoną. Europietiškųjų… Prisiminę posakį „prieš pinigą nepapūsi“ šypsomės. Gardu, vienok.

Turime skubėti į Pago de Los Capellanes vyninę. Dėkojame moterų žvilgsnius prikausčiusiems David bei Alvaro už svetingumą, fotografuojamės ir atsisveikinę skuodžiam link Pesquera de Duero.

Pago de los Capellanes vyninės išvaizda priverčia išsižioti net ir visko mačiusius – visur aplink žiba moderni prabanga. Mus pasitinka vyriausias vyndarys Paco. Eidami link kino salės, kurioje žiūrėsime daugybe apdovanojimų gavusį vyninės savininko sūnaus kurtą filmą, praeiname pro modernaus meno ekspoziciją. Gražu. Per 13 minučių pamatome, kas vyksta Pago de los Capellanes vynuogynuose visais keturiais metų laikais. Mūsų šneki kompanija nepratarė nė žodelio scenos metu – visų akys prikaustytos prie milžiniško ekrano. Lieka gilus įspūdis.

Paco aprodo savo darbo vietą, kurioje spindi naujos ąžuolinės fermentavimo talpos ir įspūdingai atrodantys plieniniai indai. Specialiai pakabintame dideliame televizoriuje vėl žiūrime filmą. Apie tai, kaip vynuogės perrūšiuojamos net 3 kartus, bei kaip sultys virsta vynu. LABAI informatyviai ir profesionaliai paruoštas filmas.

Rūsys su statinėmis turbūt įspūdingiausias kada nors mūsų matytas. Iš pradžių tamsu, bet vėliau užsidega šviesa rūsio gale, tada šiek tiek arčiau, dar arčiau, dar. Pamažu nušvinta visa besiilsinčio vyno šventovė. LABAI įspūdingas vaizdas. Degustacijų salėje Paco pasakoja, apie pirmąjį savo derlių Pago de los Capellanes vyninėje – teko labai pasistengti, nes patalpose nebuvo nei langų, nei durų… Bet pavyko. Net labai pavyko. Dabar gi jau su tokiais sunkumais tikrai nebesusidurs.

Ragaujame visus penkis Paco gaminamus vynus. Tai modernesniojo stiliaus Ribera del Duero apeliacijos vynas. Visi labai skirtingi, tačiau savo kategorijose išskirtinai geri. Kuklia joven (liet. jaunas) brandos nuoroda pažymėtas vynas toli gražu ne kuklus – jaučiasi puiki sirpių uogų charakterio bei brandos ąžuolo statinėse dermė. Crianza turbūt petys-petin stotų su kaimynų „Reserva“ terminu padabintais buteliais. Itin aukšti tarptautinių vyno žurnalų vertinimai tik patvirtina mūsų nuomonę. Sunku išsirinkti favoritą: Pago de los Capellanes Reserva ar Parcela El Nogal. Abu vynai verti savo nepriekaištingos reputacijos. Visgi El Nogal su riešutmedžiu ant etiketės mums pasirodo turintis šiek tiek daugiau savito charakterio.

Pago de los Capellanes ikona – El Picon. Uogos šiam išskirtiniam vynui skinamos geriausiojo vynuogyno smaigalyje. Po fermentacijos vynas keliauja į beveik pusantro tūkstančio eurų kainuojančias statines (išskirtinės kokybės mediena su kuria leidžiama dirbti tik statindarių konkurso nugalėtojams), kuriose bręsta apie du metus. 2006-ųjų metų derliaus vynas apstulbina neįtikėtinu skonio balansu. Žeriame pagyras Paco.

Skubėdami lekiame į vynuogynus. Seni Tempranillo vynmedžiai atrodo stulbinančiai. Fototechnika spragsi beveik be sustojimo – jau gerokai vėluojame išvykti į Rioja, o norime įamžinti šiuos nepaprastus vaizdus. Rodos, kad bent pora kadrų pavyksta. Lagrono mieste esančiame viešbutyje mus pasitinka simpatiškasis Inigo Echivari.

Einame vakarienės į garsiąją Tapas (tikslaus pavadinimo dabar nebeatsimename) gatvę. Visa gatvė pilna savitus užkandžius gaminančių restoranų. Liejasi vynas ir keliauja skirtingi užkandžiai. Įdomu, kad net užsisakęs vienoje vietoje, gali eiti valgyti į kitą, kurioje gal sėdi tavo draugai. Mums labai patiko toks konceptas. Inigo pasakoja, kad šiaip pagal profesiją jis teisininkas ir El Coto vyninėje dirba neseniai. Na, beveik, mat paauglystėje jis vasaromis dirbdavo šioje vyninėje. Inigo tėvas buvo vienas pirmųjų El Coto bei Baron de Ley akcininkų.

Apie vidurnaktį restoranėliai ima užsidarinėti. Mes kaip tik jau pasisotinę. Nuovargis ima imti viršų ir didesnė kompanijos dalis patraukia į viešbutį. Likę mieste dar išbando Logrono kokteilius. Sudomina klubas, kuriame yra bent 12 klasikinio Gin & Tonic kokteilio variaciojų. Labiausiai patiko Bulldog bei Beefeater_24. Į viešbutį grįžtame vėlai. Nei fototechnikos, nei kompiuterio tą vakarą nebejudiname. Turininga diena buvo, vienok. Rytoj laukia išsamus Rioja turas.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
–>Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate