Turą pradedame Baron del Ley. Kadaise šis dvaras kartu su vienuolynu priklausė turtingam didikui, bet ans būdamas šelmis sugebėjo visą turtą pralošti kortomis. Džiugu, kad dabar čia gimsta įdomus Rioja regiono vynas. Žavusis Ispanas pasakoja apie vyninės istoriją ir apie turimus vynuogynus. Atidžiai klausome. Na, bent jau bandome, nes gražūs vaizdai vis vilioja fotokamera veidą prisidengt…

Neužilgo prie grupės prisijungia ir vyriausioji vyndarė Mayte. Keliaujame po vyndarės valdas ir klausomės, kaip ir ką kuriame vyno kelio žingsnelyje ji daro. Įdomu. Žiūrint į naujo ąžuolo statinėse bręstanti vyną nejučia ima jamt seilėtekis. Laimei Inigo ir Mayte jau mus kreipia link degustacijai pritaikytos salės.

Šaltas baltasis Baron de Ley vynas iš Viura bei Malvasia tiesiog išgaruoja iš aprasojusių taurių. Labai gardu, vienok. Rožinukas irgi susmaguriaujamas greitai. Mayte kemša Baron de Ley 3 Vinas Reserva butelį. Šis svarus ryškaus charakterio baltasis užkariavo jau ne vieną širdį Lietuvoje. Tai, kad šis vynas šių metų Lietuvos vyno čempionate laimėjo pagrindinį prizą skiriamą baltajam vynui, patvirtina mūsų mintis. Išpažįstame savo jausmus šiam vynui. Salut! Uuuuu!

Vėlgi burbuliukų mėgėjams tenka nusivilti – Cava čia negaminama…. Baron de Ley Reserva bei Gran Reserva raudonieji demonstruoja klasikinį Rioja raudonųjų stilių. Tiesa, su modernizmo „potepiais“. Neribojame savęs ir nuo ant stalo stovinčių lėkštučių su kumpiu mikliai naikiname mėsos buvimo įkalčius. Pasirodo, kad šeimai priklauso ir kumpių „ferma“. Drąsiai teigiame – skaniausias Jamon Iberico, kokį tik teko ragauti. Norime jo Lietuvoje!!!!! Prie vyno dera puikiai. Tik iš aplink ūkį augančių senų Tempranillo bei Cabernet Sauvignon uogų sulipdytas Finca Monasterio Reserva palieka gilų įspūdį. Sunku apsispręsti, kas patiko labiau: šis, ar unikalusis Setes Vinas Reserva, gaminamas net iš septynių vynuogių, kurių keturios raudonos ir trys baltos. Grupės nuomonės išsiskiria. Bet čia prisimename posakį: „jei man patinka brunetės, juk nereiškia, kad blondinės negražios“.

Atrodytų, kad kaip ir viskas, bet Inigo nudžiugina naujienomis. Ant stalo pasirodo keturi buteliai pažymėti žodžiu „varietales“ bei vynuogių veislių pavadinimais. Tai išskirtiniai tik iš itin mažų plotelių gaminami vynai. Tempranillo de Montagne, Garnacha, Graciano ir Maturana. Visų kokybė nepriekaištinga, tačiau charakteris labai skirtingas. Įdomiai sutapo, kad moterims labiau patiko šilkinė Garnacha, o vyrams itin reta charizmatiškesnė Maturana. Norime ir šių Lietaus Šalyje.

Po degustacijos einame apžiūrėti dvaro, kuriame padarytas muziejus. Akį patraukia vienuolių naudotas varpas. Gal grupinę nuotrauką?! Apsilankome dar ir medžioklės trofėjų kambaryje, kur sėkmingai prisimatuojame naujos kolekcijos ragus. Prieš išvažiuojant kiekvienas gauname po mini dovanėlę bei sertifikatą, liudijantį, kad išklausėme pilną Baron de Ley kursą. Yey!

Šiek tiek vėluodami važiuojame pietauti. Į nediduką Viana miestelį. Gatvėse pilna baltai-raudonai apsirėdusių žmonių, užtvertas įvažiavimas į centrą. Inigo paaiškina, kad vyskta miestelio šventė. Įsivaizduokite mūsų nuostabą, kaip pamatome, kad tai bulių bėgynės. Gerokai mažesnio mąsto, nei kad vyksta Pomplonoje, bet vis vien atrodo išties stulbinamai.

Kadangi į restoraną vedančia gatvele bėgs buliai, tai ramia sąžine net ir vėluodami liekame stebėti šventės. Miestely tvyro puiki aura. Restoranas pasirodo beesąs sidrerija, kurioje iš rūsyje esančios bačkos gali piltis tiek sidro, kiek tiek pajėgsi išgerti. Paragaujame. Įdomu, tačiau mūsų taurėse jau Baron de Ley vynas, tad sidras lieka antrame plane…

Maistas paprastas, bet labai gardus – ant vynmedžių anglių paskrebinti jaučio antrekoto gabalai, kuriuos iki savoi skonio galima dar pasikepinti ant itin karštų molinių ant stalo stovinčių lentelių. Tres Vinas buteliai tuštėja vienas po kito. Salut! Uuuuu! Pasisotinę važiuojame į El Coto vyninę. Dėl laiko stokos Inigo pasiūlo ekskursiją neišlipant iš automobilių. Iš pradžių skambėjo keistai, bet kai pamatėme maštabus, supratome, ką jis turėjo omenyje. Jei 14 000 statinių matytų Grandes Vinos Y Vinedos vyninėje padarė įspūdį, įsivaizduokite, kaip atrodo 70 tūkstančių statinių…

Po greitos ekskursijos skubame į degustacijų… …namą. Taip, ant kalvos virš vyninės pūpso modernios architektūros triaukštis namas, kurio vienintelė paskirtis – degustacijų salė. Na, ir klientų(-čių) žavėjimas. Inigo greitakalbe beria informaciją apie skanaujamą vyną. Į taures ir gerkles skalauja vėsūs El Coto Bianco ir Rosado. Raudonuosius atstovauja Crainza, Coto de Imaz Reserva bei Gran Reserva. Džiaugiamės atnaujintomis etiketėmis ir kasmet gerėjančiu vyno skoniu. Salut! Uuuuu!

Tariame didelį AČIŪ Inigo ir sutariame, kad sekantis pasimatymas bus Lietuvoje. Mikliai susėdė į baltuosius automobilius skuodžiame link Aragonas regiono.

Barbastro mniestely mūsų laukia Enate vyninės atstovė Laura Mayoral. Atvažiavus paaiškėja, kad laukia ne tik Laura, bet ir vyninės direktorius Eric Pere bei Lauros kolega Tomas. Vakarieniausime „Fruteria del Vero“. Šis pavadinimas pažodžiui reikštų „Vero daržovių krautuvė“. Įdomu. Veriame vos už kelių šimtų metrų nuo viešbučio esančios daržovių parduotuvėlės duris. Kiek sunerimę: negi valgysime tarp pomidorų ir svogūnų dėžių… Bet Laura mus vedasi laiptais žemyn. O ten – itin įspūdingai atrodantis prabangių (pilnų) butelių „tapetais“ padabintas rūsys, kurio centre mūsų vienuoliktukei padengtas stalas. Wow!

Pasirodo, kad Vero šeima čia turi restoraną. Ir tokį, atrodo, GERĄ. Mūsų šįvakar net vienuolika. Ant stalo mikliai atsiduria Jamon ir sūrių rinkinys, bei kiti regionui būdingi užkandžiai. Taures rožine spalva padabina šaltas Enate Rosado 2012. Labai gardu! Klausiame Eric‘o, kas čia darosi, kad kaskart ragaujamas šis rožinukas atrodo vis gardesnis. Prancūzas (tokia Eric‘o gimtoji šalis) atsako paprastai – „na, mes stengiamės!“.

Restorano šeimininkė padeda ant stalo kelias pomidorų lėkštes. Paragaujame. Aidi nuostabos šūksniai ir prašome paaiškinimo, kas čia per žvėrys, bo šie mėsingi pomidorai dangiškai skanūs. Laura pasakoja, kad juos augina jų vynuogynų prižiūrėtojas Oscar‘as, o veislė vadinasi „Rausvasis Pomidoras“. Nesidrovime paprašyti dar ir dar. Galų gale kone kiekvienas prieš save turi po solidaus dydžio lėkštę su pomidorais. Taip paprasta, bet kaip gardu!

Žodžių kišenėje neieško nei Lietuvių kuopa, nei vyno industrijos atstovai. Įsilinksminame. Bendravimas šiltas ir betarpiškas, kaip su senai nematytais gerais draugais. Jėga! Šiandiena turbūt reikia pavadinti „jautadieniu“, nes ant stalo nutupia bent 4kg sultingo tik vos apkepto jautuko antrekoto. Eric‘as vieno įsimintino vakaro Vilniuje įkvėptas traukia kamščius iš Enate Reserva Especial 2006 butelių. Stulbinantis vynas, prie stulbinančio maisto stulbinančiai publikai. Taip, tikrai, mes, vienok, nuo kuklumo nemirsim. Salut! Uuuuu!

Desertui ant stalo atnešami aruodai skirtingų vaisių ir karšto šokolado indai. Namo turbūt grįšime dvigubai didesni… Tomui akivaizdžiai labiausiai patiko vyšnios. Taip manome, nes šeimininkė specialiai jam atnešė atskirą sirpiųjų lėktę… Salut! Uuuu! Kvepia bene smagiausiu vakaru šioje kelionėje. Restoraną paliekame tik gerokai po vidurnakčio.

Rytoj jau 8:30 turėtume vykti į vynuogynus. Po tokio vakaro dauguma skuba į patogias lovas. Atrodo, kad ištvermingiausi sėda dar valandėlę-kitą rūšiuoti dienos nuotraukų, bet pasirodo, kad būta ir dar ištvermingesnių. Tokia vat ta mūsų diena šiaurės rytų Ispanijoje.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
–>Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Tad į Ribera del Duero vėluojame kaip reikiant. Nepadeda ir tai, kad važiuojame nacionaliniais keliukais – autostrada į tikslą neveda. Kadangi vietoj vidurdienio, vietą pasiekiame tik antrą valandą popiet, tenka sukeisti lankomų vyninių tvarką. Ribera del Duero apeliacija įsikūrusi Castilla y Leon regione, ant aukštų Duero upės šlaitų.

Mes jau Emilio Moro vyninės kieme. Mus pasitinka žavus Ispanas David Montes. Leidžiamės apžiūrėti šios pasaulinio garso vyninės rūsių. Aukščiausio lygio vyndarystės technika tiesiog žiba. Įspūdinga.

Prie mūsų kompanijos dar prisijungia ir vyriausias vyndarys Alvaro. Pasakoja apie visa, kas vyksta vyninėje. Klausome susižavėję. Gaila, kad dėl laiko stokos nebespėjame nubėgti į beveik kilometro aukštyje plytinčius vynuogynus. Degustacijų salė įrengta stulbinančioje aplinkoje – virš patalpos su dailiai sukrautomis ąžuolinėmis statinėmis. Trumpas filmukas apie vyninę padeda suprasti, kaip vyksta darbas vynuogynuose.

David nesibodėdamas kemša kiekvieno vyno po du butelius. Į mūsų pastabą, kad gal užtektų ir vieno gauname šmaikštų atsakymą – „juk ne jūs už juos mokate!“. Geras požiūris. Mums patinka. Vynas dar labiau. Emilio Moro FInca Resalso – jaunas, bet itin švelnaus skonio. Bene smagiausiai ragaujamas jaunas Ribera del Duero apeliacijos vynas, kokį mums tekę ragauti. Emilio Moro Emilio Moro – vyninės pagrindinis vynas. Tai tipiškas solidus prestižinio Ribera del Duero regiono vynas. Tarpusavy lyginame 2009 ir 2010 ųjų derlius. Jaunesnis vynas turi ženkliai daugiau sirpių uogų kvapų. Liūdi baltojo vyno gerbėjai – Ribera del Duero regione toks negaminamas. Na, teoriškai įmanoma, bet tada reikėtų vyną deklasifikuoti… …bet gal šįkart neišsiplėsim apie Albillo baltąsias vynuoges ir iš jų gaminamo vyno ypatumus.

Neužilgo į taures liejasi Malleolus – senų, iki 75 metų amžiaus Tempranillo vynmedžių derliaus vynas. Po fermentacijos vynas paskui net 18 mėnesių bręsta naujose Alier ąžuolo statinėse. Vėlgi gauname progą palyginti 2009 ir 2010 ųjų derliaus vyną. Šįkart įdomesnis pasirodo vynas iš 2009 metais rankomis skintų uogų. Ant stalo Alvaro atneša Malleolus de Valderramiro butelį. Tai 1924 metais sodinto mažyčio vynuogyno vynas. Gero derliaus metais pagaminami vos 7000 butelių. Itin ryškaus skonio kompleksiškas vynas. 2009 ųjų derlius aiškiai ragaujamas dar per anksti, bet milžiniškas šio vyno potencialas aiškus.

Malleolus de Sanchomartin – iš vos vieno hektaro vynuogyno sodinto 1964 metais. Jei pasiseka, Emilio Moro pagamina 3000 butelių šio vyno. Filosofuojame, kad daugiasluoksnis Valderramiro būtų idealus vynas norint ragaujant gilintis ir diskutuoti apie atsiveriančias subtilybes, tuo tarpu šviežių tamsiųjų uogų aromatų kupinas Sanchomartin būtų idealus norint suvilioti simpatiją. Mmmm… Didingi vynai. Tiesa, kiekvienas patenka į dviejų nulių zoną. Europietiškųjų… Prisiminę posakį „prieš pinigą nepapūsi“ šypsomės. Gardu, vienok.

Turime skubėti į Pago de Los Capellanes vyninę. Dėkojame moterų žvilgsnius prikausčiusiems David bei Alvaro už svetingumą, fotografuojamės ir atsisveikinę skuodžiam link Pesquera de Duero.

Pago de los Capellanes vyninės išvaizda priverčia išsižioti net ir visko mačiusius – visur aplink žiba moderni prabanga. Mus pasitinka vyriausias vyndarys Paco. Eidami link kino salės, kurioje žiūrėsime daugybe apdovanojimų gavusį vyninės savininko sūnaus kurtą filmą, praeiname pro modernaus meno ekspoziciją. Gražu. Per 13 minučių pamatome, kas vyksta Pago de los Capellanes vynuogynuose visais keturiais metų laikais. Mūsų šneki kompanija nepratarė nė žodelio scenos metu – visų akys prikaustytos prie milžiniško ekrano. Lieka gilus įspūdis.

Paco aprodo savo darbo vietą, kurioje spindi naujos ąžuolinės fermentavimo talpos ir įspūdingai atrodantys plieniniai indai. Specialiai pakabintame dideliame televizoriuje vėl žiūrime filmą. Apie tai, kaip vynuogės perrūšiuojamos net 3 kartus, bei kaip sultys virsta vynu. LABAI informatyviai ir profesionaliai paruoštas filmas.

Rūsys su statinėmis turbūt įspūdingiausias kada nors mūsų matytas. Iš pradžių tamsu, bet vėliau užsidega šviesa rūsio gale, tada šiek tiek arčiau, dar arčiau, dar. Pamažu nušvinta visa besiilsinčio vyno šventovė. LABAI įspūdingas vaizdas. Degustacijų salėje Paco pasakoja, apie pirmąjį savo derlių Pago de los Capellanes vyninėje – teko labai pasistengti, nes patalpose nebuvo nei langų, nei durų… Bet pavyko. Net labai pavyko. Dabar gi jau su tokiais sunkumais tikrai nebesusidurs.

Ragaujame visus penkis Paco gaminamus vynus. Tai modernesniojo stiliaus Ribera del Duero apeliacijos vynas. Visi labai skirtingi, tačiau savo kategorijose išskirtinai geri. Kuklia joven (liet. jaunas) brandos nuoroda pažymėtas vynas toli gražu ne kuklus – jaučiasi puiki sirpių uogų charakterio bei brandos ąžuolo statinėse dermė. Crianza turbūt petys-petin stotų su kaimynų „Reserva“ terminu padabintais buteliais. Itin aukšti tarptautinių vyno žurnalų vertinimai tik patvirtina mūsų nuomonę. Sunku išsirinkti favoritą: Pago de los Capellanes Reserva ar Parcela El Nogal. Abu vynai verti savo nepriekaištingos reputacijos. Visgi El Nogal su riešutmedžiu ant etiketės mums pasirodo turintis šiek tiek daugiau savito charakterio.

Pago de los Capellanes ikona – El Picon. Uogos šiam išskirtiniam vynui skinamos geriausiojo vynuogyno smaigalyje. Po fermentacijos vynas keliauja į beveik pusantro tūkstančio eurų kainuojančias statines (išskirtinės kokybės mediena su kuria leidžiama dirbti tik statindarių konkurso nugalėtojams), kuriose bręsta apie du metus. 2006-ųjų metų derliaus vynas apstulbina neįtikėtinu skonio balansu. Žeriame pagyras Paco.

Skubėdami lekiame į vynuogynus. Seni Tempranillo vynmedžiai atrodo stulbinančiai. Fototechnika spragsi beveik be sustojimo – jau gerokai vėluojame išvykti į Rioja, o norime įamžinti šiuos nepaprastus vaizdus. Rodos, kad bent pora kadrų pavyksta. Lagrono mieste esančiame viešbutyje mus pasitinka simpatiškasis Inigo Echivari.

Einame vakarienės į garsiąją Tapas (tikslaus pavadinimo dabar nebeatsimename) gatvę. Visa gatvė pilna savitus užkandžius gaminančių restoranų. Liejasi vynas ir keliauja skirtingi užkandžiai. Įdomu, kad net užsisakęs vienoje vietoje, gali eiti valgyti į kitą, kurioje gal sėdi tavo draugai. Mums labai patiko toks konceptas. Inigo pasakoja, kad šiaip pagal profesiją jis teisininkas ir El Coto vyninėje dirba neseniai. Na, beveik, mat paauglystėje jis vasaromis dirbdavo šioje vyninėje. Inigo tėvas buvo vienas pirmųjų El Coto bei Baron de Ley akcininkų.

Apie vidurnaktį restoranėliai ima užsidarinėti. Mes kaip tik jau pasisotinę. Nuovargis ima imti viršų ir didesnė kompanijos dalis patraukia į viešbutį. Likę mieste dar išbando Logrono kokteilius. Sudomina klubas, kuriame yra bent 12 klasikinio Gin & Tonic kokteilio variaciojų. Labiausiai patiko Bulldog bei Beefeater_24. Į viešbutį grįžtame vėlai. Nei fototechnikos, nei kompiuterio tą vakarą nebejudiname. Turininga diena buvo, vienok. Rytoj laukia išsamus Rioja turas.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
–>Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Beveik 300km iki vyninės neprailgsta, nes kiekvienas randame kaip juos naudingai praleisti – kas vairavo, kas miegojo, kas nuotraukas rūšiavo, kas dienoraštį rašė.

Kadangi vyninės adresas sunkiai nupasakojamas, mums buvo atsiųstos tikslios GPS koordinatės. O kad visi būtų tokie supratingi! Privažiavę prie vartų krizename: aiškiai pataikėme ten, kur norėjome – jokių iškabų (Gil Family Estates stilius) bei pro vartus šviečiantis statybinis konteineris su užrašu „oficina“ (ofisas)…

Mus pasitinka Jordi Flos – linksmai nusiteikęs Katalonas, dirbantis su Gil Family Estates vynais. Vyninėje gaminami vos 3 vynai, tad (pa)talpas apžiūrime greitai, bet labai linksmai. Įdomu, kad šioje vyninėje naudojamos specialiai užsakomos prailgintos cigaro formos statinės. Tai leidžia padidinti kontaktinį ąžuolo-vyno paviršių. Nekantraujame greičiau nuvykti į vynuogynus.

Jordi lydi, o mes sekame iš paskos. Vaizdas pro automobilio langą tampa vis dramatiškesnis kylant aukštyn šlaitais. Vos sustojus prie vynuogyno atima žadą. Svilinančiame karštyje žėri Garnacha krūmai sodinti dar 1918 metais. Itin skurdus akmenuotas dirvožemis ir vos po kelias nedideles kekes ant senų storų šakų. Fotokamerų užraktai spragsi be sustojimo. Nesibodime prigulti ir ant įkaitusių akmenų. Svilina, bet ko tik nepadarysi dėl gero kadro. Iš štai nuo tokių senų Garnacha vynmedžių skinamo derliaus gaminami visi Bodegas Atteca vynai. Neblogai!

Gal grupinę nuotrauką?! Nors vyninėje jau laukė tarp statinių ištaisytas stalas su užkandžiais bei vynais, bet pritariame Jordi pasiūlymui degustaciją paturėti restorane bepietaujant.

Valgyti vykstame iš nediduko Ateca miestuko į didėlesnį Calatayud. Restoranas išties šaunus – sėdame valgyti bent du amželius jau stovinčio namo senoje virtuvėlėje. Palikti visi autentiški rakandai. Gražu, vienok. Stiklas šalto alaus dar niekada neatrodė toks gardus. Jordi užsako įvairių regionui būdingų užkandžių. Traukiame kamščius iš Bodegas Atteca vyno butelių. Honoro Vera ragaujame šiek tiek atvėsintą, tad puikiai dera ir prie lengvesnių užkandžių. Bodegas Atteca Ateca stebina savo koncentracija, bet kartu švelniu skoniu. Retai kam pavyksta pagaminti tokį puikiai subalansuotą vyną.

Ant stalo atnešamos lėkštės su ant laužo kepta aviena. Niam. Ateca Armas vynui derlius skinamas tik nuo pačių seniausių šimtmetį perkopusių vynmedžių, paskui atrenkamos tik geriausiai pavykusios statinės. Saliut! Uuu! Norisi paspausti ranką vyndariui – padirbėta puikiai. Bet kadangi jo nėra šalia, pagyros tenka Jordi. Šypsosi Katalonas. Šypsomės ir mes.

Labai smagi pirmoji dienos pusė. Bet negalime užsibūti, nes jau net valandą vėluojame išvažiuoti link Grandes Vinos Y Vinedos, esančios Carinena apeliacijoje. Važiuoti vos 50 kilometrų. Prie vyninės susitinkames su Lietuvoje jau ne kartą viešėjusia Nieves Beamonte bei vyndariu Marchelo. Tačiau netrukus vėl lipame į automobilius – į vynuogynus. Šįkart sekame paskui ispanų Nissan Patrol džipą. Tenka ir mūsų mašinytėms džipus vaidinti, nes keliuku to, kuo mes važiavome, tikrai nepavadinsi…

Svilinančiame karštyje apžiūrinėjame akmenuotoje dirvoje augančius jau aštuntąją dešimtį metų menančius Garnacha bei Carinena vynuogynus. Gal grupinę nuotrauką?! Marchelo nustebina iš džipe esančio šaldytuvo ištraukęs šalto vandens buteliukų. Niam! Norisi vieną išgerti, o vieną ant galvos susipilti. Grįže prie automobilių aptinkame policijos patrulį. Mums neramu, o Nieves šypsosi – jiems keista, ką tokioje vietoje veikia trys automobiliai.

Grįžę vyninėn leidžiamės į ekskursiją po teritoriją. Ji didelė, mat čia pagaminama daugiau nei 20 milijonų litrų vyno kasmet. Tačiau visi procesai lygiai tokie pat kaip ir mažose lankytose vyninėse. Atvėrus vienas duris ištyso veidai – 14 tūkstančių ąžuolinių statinių vienoje vietoje dar nė vienas mūsų nebuvo matęs.

Prie kompanijos prisijungia dar ir du direktoriai – marketingo ir generalinis. Jaučiamės pagerbti. Degustacijos metu ragavome daug skirtingų įdomių vynų. Labai nustebino Lietuvoje gerai žinomi Beso de Vino vyno naujieji derliai – daug naujienų, dar smagesnis skonis. Visas derlius šiam vynui skinamas rankomis nuo it krūmai atrodančių vynmedžių.

El Circo pavadinto vyno žaismingos ne tik etiketės, bet ir skonis. Anayon – tai serija itin mažais kiekiais gaminamo išskirtinio vyno. Laukiame naujienų Lietuvoje! Einame į kino-konferencijų salę. Deja ne, ne kino žiūrėti. Marketingo direktorius rodo išsamią prezentaciją apie ragautus vynus bei jų prekės ženklo vystymą. Labai įdomu, nes šie ispanai nebijo pasitelkti šiuolaikinių rinkodaros priemonių bei naujausių technologijų.

Po prezentacijos vakarienė vyninėje. Dailioje salėje radome Carinena regionui būdingais užkandžiais nukrautus stalus. Į taures liejamas masyvus Anayon Chardonnay puikiai dera prie Chevro sūrio užkandžio. Kaipgi ispaniška puota be gero Jamon? Niekaip! Prie kiaulienos išpjovos medalionų buvo patiektas Anayon Selection raudonasis. Garduma. Salut! Uuuuu! Įdomu, garsiau skamba lietuviškas ar ispaniškas juokas. Taip ir nepamatavome.

Laikrodžiui mušant dvylika sunerimstame, kad gal jau laikas link viešbučio važiuoti. Gal grupinę nuotrauką?! Nieves maloniai pasisiūlė palydėti mus. Viešbutukas jaukus, paprastas. Labiau nuvargę iškart dumia į kambarius, ištvermingesni mėgina tvarkytis su nuotraukomis. Apturėjom šaunią dieną, vienok. Ačiukas.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
–>Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Reti it krūmai atrodantys Garnatcha Tintorera vynmedžiai uogas sirpina palei pat skurdžią akmenuotą dirvą. Tuo tarpu Monastrell uogos kabo aukčiau. Bodegas La Atalaya vėlgi stebina kuklumu – jokios prabangos,plieninės fermentavimo talpos, ąžuolinės statinės. Įdėmiai klausome Loreno pasakojimo apie vyndarystės ypatumus. Stebime kaip pusryčiaudami vyninės darbštučiai tuštyja paskutiniame WineSpectator geriausio vyno 100tuke besipuikuojantį La Atalaya vyno butelaitį. Gera jiems. Mes irgi norime!

Mūsų žibančias akis netrunka pastebėti šeimininkas – einame ragauti vyno. Šįryt į taures liejasi Bodegas Can Blau iš Montsant apeliacijos Penedes regione, Bodegas Triton iš Castilla Y Leon regiono bei , be abejo, Bodegas Atalaya vynas. Can Blau džiugina savo mineralų užtaisu, tiesa, čia nelabai yra ko stebėtis – regione vyrauja lygiai toks pat dirvožemis, kaip ir didingajame Priorate. Solidūs vynai. Tiesa, etiketės kiek kontraversiškos…

Bodegas Triton vynas žiba kitomis spalvomis, nei ragautas Lietuvoje. Ant garsios Toro apeliacijos ribos esančioje vyninėje gaminami įspūdingi Tempranillo vynai. Tiesa su broliais iš Riojos jie bendro turi nedaug. Ryškesni, ekspresyvesni. Pagerėjo etiketės ir skonis. Užskaitom! Buvo įdomu skanauti retų Prieto Picudo vynuogių vyną. Šios vynuogės turi įdomią ypatybę – žiemos metui šakas bando paslėpti po žeme. Vaizdelis įspūdingas.

Tėra vos keli vyndariai sugebantys pažaboti Garnatcha Tintorera vynuoges. Dėl savo itin storos odelės ir tamsaus minkštimo šių vynuogių vynas būna beveik juodas ir kupinas aštrių taninų. Alaya – geriausias meistriškumo įrodymas. Neįtikėtinos spalvos vynas stebina savo skonio unikalumu ir nuostabiu balansu. Ragavome šviežiausią 2011ųjų derliaus metų vyną ir galime drąsiai pasakyti – LAUKITE jo Lietuvoje. Tai yra kažkas TOKIO. Jau 2010ųjų metų derliaus vynas buvo puikus (juki laimėjo Grand Prix Lietuvos vyno čempionate), bet šis bus dar geresnis. Lorenas pasakoja, kad jie pamažu supranta, kaip pažaboti šį laukinį juodąjį žvėrį.

Išalkome. Pietums šeimininkas išrinko jaukų restoranėlį Almansos mieste, kur vėl esame lepinami regionui būdingais užkandžiais ir patiekalais. Bodegas La Atalaya vynas tinka tiesiog puikiai. Restorano salę užpildo lietuvių šypsenos bei juokas. Lorenas gal ir kuklus, bet humorą mėgsta. Gerų nuotaikų kupini tariame „iki pasimatymo Lietuvoje“ ir laipinamės į automobilius.

Rytoj vyksime į Calatayud aplankyti dar vienos Gil šeimos vyninės. Tačiau šiandien dar laukia kelionė iki Requenos bei Valencijos. Išvažiuojame apie valandą vėluodami (na juki smagu su Lorenu), bet susivėliname dar šiek tiek daugiau, mat antrojo ekipažo komanda badaro lemtingą posūkį kairėn į netinkamą autostradą…

Requenoje mus Pasitinka Diego Talavera – generalinis Bodegas Murviedro bei Bodegas Hispano Suizas direktorius. Kartu ir jo žmona Kerli. Miniatiūrinėje Bodegas Hispano Suizas vyninėje sultys fermentuojamos atvirose ąžuolinėse statinėse. Išskirtinai daug rankinio darbo. Čia pagaminami tik 72 tūkstančiai butelių per metus. Bet vat kokių!

Diego nesikuklina: išdidžiai pasakoja, kad šiemet įtakingiausias Ispanijos vyno žinynas Guia Penin šios vyninės vyną apipylė apdovanojimais – geriausias vyndarys, geriausias Ispaniškas Pinot Noir, geriausias Sauvignon Blanc, geriausia rožinė Cava… Pastarąją ir paragavome aperityvui terasoje. Gardu, vienok.

Pietų metu Šefė Paloma ištaisė tikras vaišes – skanavome įvairius užkandžius bei ant vynmedžių kotų paskrudintą avieną. Hispano Suizas gaminamas vynas tiko bemaž tobulai. Sauvignon Blanc bei Pinot Noir atrodė išties įspūdingai. Ypač džiaugėmės proga paskanauti reto, iš Bobal vynmedžių gaminamo vyno. Jo dar nėra pardavime, bet ar tai mus sulaikys?!

Desertas irgi buvo gardus. Skubėdami pajudame link didžiosios Murviedro vyninės. Nors mus lydi generalinis direktorius, vis vien gauname užsidėti ant mašinos priekinės panelės specialų leidimą bei prisisegti specialias lankytojų korteles. Prie įėjimo dyyydelis televizorius raudoname fone rodo vaizdelį sveikinantį mūsų grupę atvykusią į vyninę. Džiaugiamės.

Vyninė ypač didelė, pagamina net 24 milijonus litrų vyno, 319 skirtingų etikečių. Kompaniją stebina YPAČ moderni vyndarystės įranga, leidžianti ištaisyti bet kokias vynuogių augintojų klaidas. Fotokamerų užraktai spragsi. Susidomėję klausoime apie vakuuminio koncentratoriaus bei turbobogereiausiomembraniniosuperinio filtro veikimą. Pilstymo linijose žmones pakeitę klaidų nedarantys robotai.

Ragaudami vyną suprantame, kam šitiek modernios technikos – vynas nors ir kiek šabloniškas, bet itin švarus, aromatingas ir gardus. Išsiprašome dar ir statinėje nelaikyto Bobal vynuogių vyno pavyzdžio. Įdomu. Ir, tarp kitko, gardu!

Užverda ašrtri diskusija apie Garnatcha Tinotorera. Šeimininkas įsitikinęs, kad pagaminti geriamo vyno vien tik iš šios vynuogės neįmanoma, sako per ryškus skonis ir per daug taninų. Bet mes puikiai žinome, kad galime, juki prieš kelias valandas Alaya ragavome. Žadame vieną butelaitį palikti Diego, kad šis paskanautų.

Atsisveikiname ir dumiame link Valencijos, kur apsistosime viešbutyje. Anas pasirodė kiek per geras mūsų komandai, iš pradžių nepatikėjome, kad atvykome į teisingą vietą. Mes kuklūs, prabangūs penkiažvagždžiai viešbučiai mumi neįprasti. Vos spėjame atgauti kvapą po kelionės, jau spaudžiame ranką Javier Solano – vyninės komercijos direktoriui, kuris mus lydi į prabangiausią kurorto jūros gėrybių restoraną.

Prie vakarienės stalo vėl susitinkame su Diego ir Kerli. Smagios kompanijos stalą nukloja kinietiško kumščio dydžio austrės. Šios vienbalsiai gauna skaniausių ragautų austrių vardą. Paskui seka aštuonkojis, krevetės, langustai, omarai… Skanu, vienok. Dyyydeliausiai dėkojame Diego bei Kerli už svetingumą. Ir patraukiame link viešbučio. Šįkart pėsčiomis, nes norisi pasivaikščioti. Nė ketvirtis valandos nepraėjo, o mes jau savo palociuose. Ištvermingiausi renkasi viešbučio fojė atrinkinėti ir kopijuoti nuotraukų. Smagi buvo diena. Labai. Vienok.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Ispanija. Juan Gil ir El Nido
–>Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Prieš atgulant poilsio prie viešbučio esančio bariuko skamba Lietuviškas juokas ir kyla Ispaniškos cerveza’os bokalai. Kadangi viešbutį pasiekėme jau po vidurnakčio, tad ilgai neužsivakarojame – žinome, kad tikrieji nuotykiai dar prieš akis. Sekmadienio rytą viešbučio foje jau spaudžiame ranką Loren Gil iš Gil Family Estates.

Rytiniai saulės spinduliai sufleruojama apie laukiančią kaitrą. Sekame paskui taipogi baltą Loreno automobiliuką link Juan Gil vynuogynų. Mūsų ekipažas netrukus ima blyksėti ispanui šviesomis – puikus apšvietimas nuotraukoms! Foto pabūklų objektyvus pamaloniname vynuogynų vaizdais. Gražu, vienok. Pati Juan Gil vyninė kukli kaip ir pats šeimininkas. Jokios nereikalingos prabangos. Tik vat vynas čia gaminamas tikrai nekuklus!

Vos puskilometris iki Jumilla’os bei visos Ispanijos pažibos El Nido vyninės. Ten godžiai ryjame akimis talpas, kuriose gimsta bene ryškiausias ispaniškas vynas. Prieš dešimtmetį pirmuosius du (ir aukščiausiai vertinamus) El Nido vyno derlius kūrė pats Loren, tad žeriame klausimus nesikuklindami. Fotografai vis ieško kokios tai vyninės iškabos, bet neranda. Lorenas prisipažįsta, kad iškabos ir nėra. Bet ateityje reikėtų pakabinti. Visos gaunamos pajamos investuojamos ne į infrastruktūrą, bet į vynuogynus bei vyndarystės rakandus. Stebimės, mat tai itin garsiausių pasaulio vyno kritikų liaupsinama vyninė. Bet nuotraukos su iškaba vis vien reikia. Plėšiame skiautę nuo vyno dėžės ir tušinuku keverzojame „Bodegas El Nido“. Aidi Lietuviškas bei Ispaniškas juokas, spragsi fotoaparato užraktas.

Vien vaizdais ir istorijomis gyvi nebūsime, tad čiumpame taures. Liejasi Juan Gil iš Jumilla regiono bei Bodegas Shaya iš Ruedos vynas. Stebimės, kad kasmet naujo derliaus vynas vis įdomesnis, ekspresyvesnis. Neblogai! Visgi investicijos kokybei gerinti veltui nenuėjo! Gardus vynas žadina apetitą, tad laikas pietums. Tikėjomės greito užkandžio, tačiau virtuvės šefas Pascual per keliolika minučių transformavo degustacijų salę į aukštos prabos restoraną. Stalą nukloja tipiški pietų Ispanijos užkandžiai. Ypač patiko džiovintų tuno ikrų riekelės. Kad ir koks paprastas tai „patiekalas“, bet sūdyti migdolai yra gardu. Taškas.

Šefas peiliu raiko vytintą Iberico kiaulaitės koją. Šeimininkas traukia kamščius iš tobulai atrodančių (tai mūsų mylimiausios etiketės!) El Nido ūkio vyno butelių. Neragavę vyno stebisi, kodėl Lorenas kemša kiekvieno po du butelius. Ragavusieji šių perlų anksčiau plačiai šypsosi, nes žino, kad tokiai kompanijai tokio vyno per daug nebūna. Šiemet ši mikro vyninė išleido trečiąjį vyną Bodegas El Nido Corteo. Šio įspūdingo Syrah vyno pagaminama vos 1200 butelių.

Virtuvėje užmatome malkomis kūrenamą grilių. Tik spragsi ne malkos, o seni Monastrell vynmedžiai. Didelė kaitra ir pasakiškas aromatas. Prie sodrių raudonųjų deriname tradicinį kiškienos troškinį. Prisiglaudus prie EL Nido vyno taurės darosi sunku ir įsivaizduoti, kad tokia kukli persona kuria TOKĮ EKSPRESYVŲ vyną. Wow! Patalpa prisipildo šypsenų ir taurių skimbčiojimo. Gera, vienok.

Šiltai dėkojame Lorenui už nepamirštamas akimirkas, bet dar neatsisveikiname – rytoj keliausime į kitą šeimai priklausančią vyninę Bodegas Atalaya Almansos regione. Atsimojuojame ir baltieji bolidai jau rieda Almansos kryptimi. Tiesa, Lorenas įduoda dėžela vyno skanavimui įsikūrus Almansoje. Viešbutis kur kas patogesnis. Kambarių išplanavimas kutena fantaziją. Svarstome, ar dar pasitaikys tokių seksodromų kelionės metu.

Trumpas pasivaikščiojimas po Almansos miestą, ir vakarienė viešbučio restorane. Įsitaisome viešbučio fojė. Lekia vyno kamščiai, jungiame fototechniką prie kompiuterio, rūšiuojame bei komentuojame nuotraukas. Tokia vat ta pirmoji diena Ispanijoje.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

–>Ispanija. Juan Gil ir El Nido
Ispanija. Atalaya ir Hispano Suizas
Ispanija. Atteca ir Aragon
Ispanija. Emillio Moro ir Pago de los Capellanes
Ispanija. El Coto, Baron de Ley ir Enate

Smagu matyti degančias šeimininko akis, kai šis pasakoja apie savo biodinamiškai prižiūrimus vynuogynus. Pamažu lipame stačiomis terasomis. Šiemet regione jau buvo tiek lietaus, kiek įprastai būna per visus metus. Bet dabar Danguje anei debesėlio. Praeiname pro žydinčią augaliją. Pasirodo, kad tai trąšos – iš žolelių daromomis arbatomis yra purškiami vynuogynai.

Matome užsimezgusias uogas ant Gruner Veltliner vynmedžių. Panašu, kad jei daugiau nebus stiprių liūčių derlius bus išties neblogas. Sepp Moser ūkis įdomus dar ir tuo, kad turi vynuogynų ne tik Kremstal DAC zonoje, kur dominuoja baltosios vynuogės, bet ir Apetlon regione prie Neusiedlersee ežero, kur auga tamsiosios uogos. Tad vyno asortimentas išties platus.

Natūralistinis požiūris šioje vyninėje pastebimas kiekviename žingsnyje. Visas Sepp Moser vynas fermentuotis pradeda spontaniškai. Vyno gamybos patalpose akis patraukia kelios medinės statinės. Niki prasitaria, kad jose noksta jo gaminami keisčiausi vynai –stengiantis beveik visiškai nesikišti į natūralius gamtos procesus. Šie – baltasis ir raudonasis – vynai po fermentacijos, yra neskaidrinami, nefiltruojami, ir jų gamyboje visiškai nenaudojami sulfitai. Į butelius pilstoma tiesiai iš statinių. Klausome susižavėję ir suprantame, kad ne veltui abu pavadinti „Minimal“. Net kamščiai šiam vynui užsakinėjami specialūs – dengti ne parafinu, o natūraliu bičių vašku.

Raudonojo vyno brandinimo rūsyje tarp statinių pastebime indelį su rožių žiedlapiais. Šeimininkas pasakoja, kad šitaip statinėms sukuriama malonesnė aplinka. Pamatuoti teigiamą poveikį sunku, bet mums tai tikrai nerūpi. Stebint bręstančio vyno statines ima smalsumas, kas gi ten gaunasi. Kylame iš rūsio ragauti vyno! Praeiname pro pusiau atvirą vidinį kiemą atrium stiliaus name. Tarp augalų skraido paukščiukai. Vaizdas pakeri.

Degustaciją pradedame Gruner Veltliner vynu iš prieš tai lankytų terasų. Paskui į taures liejasi išskirtinių atskyrų plotų vynas. Skanaujame ir neįprastų įdomybių – Muscat Ottonel iš Apetlon ir Chardonnay iš Kremstal. Prasitariame, kad mėgstame Pinot Noir, tai pasiseka paragauti ir austriškąjį. Neblogai! Labai gerą įspūdį paliko tamsiosios Zweigelt vynuogės vynai. Toks rezultatas gaunamas drastiškai ribojant derlingumą. Masinės gamybos vynas toli gražu šiems neprilygsta. Vos ištraukus kamštį iš baltojo „Minimal“ butelio prie mūsų prisijungia ir Niki žmona Andrea. Tai jos mėgstamiausias vynas.

Andrea nustebina kvietimu pietų. Pasirodo, kad kol vaikščiojome po vyninę ji spėjo paruošti avienos troškinį. Prigriebiame Pinot Noir likučius ir į dekanterį perpiltą raudonąjį „Minimal“ – derinsim prie maisto. Susėdame prie stalo šešiese. Niki pasakoja, kad troškinyje jų pačių biodinamiškai augintas itin retos veislės ėriukas. Mantas mūsų kompanijoje tikras avienos ekspertas, mat Kazakstane ši mėsa ne tik labai populiari, bet ir itin geros kokybės. Išgirstame jo prisipažinimą, kad tai skaniausia jo gyvenime valgyta aviena. Neblogai! Iš Zweigelt gamintas raudonasis „Minimal“ visiškai kitokio charakterio, nei prieš tai ragauti vynai. Labai gardu.

Andrea pastebi, kad vynas gana neblogai atsivėręs. Prieš savaitę kimštam buteliui tam prireikė ko ne 4 valandų. Išsisuka diskusija apie skonio ir aromato evoliuciją. Niki pasakoja, kad pernai pradėjo eksperimentą, kai kiekvieną dieną ragauja vyną iš statinių ir užsirašinėja pastabas apie skonį ir kvapą, vertina balais. Tada šalia gretina mėnulio kalendorių, žvaigždynų išsidėstymus ir taip ieško dėsningumų. Išvadų dar nėra, nes reikia dar bent metų stebėjimų, bet aromatų amplitudė stulbinanti. Klausome susižavėję. Meilė gamtai mums nesvetima.

Desertui Andrea iškepė šokoladinį pyragą, o mes atnešame Creme Brulee. Brolis mikliai paskrudina šešis. Šypsenos nutvieskia kambarį. Pyragas labai skaniai užbaigia šiuos pietus. Nuoširdžiai dėkojame šeimininkei už tokią gardžią ir šiltą popietę. Visgi saldumynai dar nesibaigia – Niki atneša dar tris saldėsius. Mėgstam saldžiuosius. LABAI!

Niki kukliai pasakoja, kaip buvo gaminamas 2005ųjų Trockenberenauslese Essenz vynas. Kai atvyko inspektoriai pamatuoti sulčių saldumo, jiems to padaryti nepavyko – netilpo į skalę. Teko skiesti vandeniu ir tik tada matuoti. Taurėje atrodo kaip skystas medus. Litre tokio vyno net 436 gramai likutinio cukraus. Skonis sunkiai nupasakojamas. Apsąla širdis. Bet kompanijos aikčiojimas ir švytintys veidai leidžia suprasti, kad NEBLOGAI! Dėkojame Niki už nuostabią dieną ir nepamatuojamą nuoširdumą. AČIŪ!

Vynu prisipildo ne tik kavamobilio bagažinė, bet ir salonas. Kelionėje namo bus ankšta. Išriedame link Lietuvos!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Eurotrip. Iškeliaujame
Eurotrip. Kavamobilis
Eurotrip. Creme Brulee
Eurotrip. Jonas Krafuss
Eurotrip. Alois Lageder
Eurotrip. World Coffee pt1
Eurotrip. World Coffee pt2
Eurotrip. World Coffee pt3
Eurotrip. World Coffee pt4
Eurotrip. Barcelona
Eurotrip. Albet I Noya
Eurotrip. Champagne Moutard
Eurotrip. Buerklin Wolf
Eurotrip. Selbach Oster
Eurotrip. Mosel’io šlaituose
–>Eurotrip. Sepp Moser

Mus pasitinka šeimininkė. Susėdame svetainėje ir klausomės jos pasakojimo apie vyninę. Šeimai vyninė priklauso dar nuo 17 amžiaus. Selbachai valdo vos 20 hektarų vynuogynų stačiuose į pietus orientuotuose Mozelio upės šlaituose. Įdėmiai klausomės apie „Flurbereinigung“ – kad nesenai vyndarių ir valdžios sutarimu buvo perskirstytos žemės ir kad vienai šeimai priklausantys plotai nuo šiol bus kartu, o ne išsimėtę po kelias eiles po visą regioną.

Visi Selbach‘ų vynuogynai yra nedideliame 7km atstume, vadinamame „auksine mylia“ – tai pačių geriausių vynuogynų zona. Barbara pasakoja, kad jų gaminamame vyne pirmuoju smuiku griežia vynuogynas, o Johannes rūsyje stengiasi kuo mažiau kištis į natūralų sulčių virtimą vynu. Už kelių minučių kambarin įžengia vyndarys. Johannes sodina mus į autobusiuką ir lekiam apžiūrėti vynuogynų.

Svaiginantis vaizdas. Šlaitų statumą sunkiai sekasi įamžinti nuotraukose. Beveik šimtą metų menantys vynmedžiai atrodo nedidukai, mat skalūno dirvožemyje jiems išsikeroti sudėtinga. Pasiseka pamatyti, kaip vyksta darbas tokiuose stačiuose šlaituose – nuo kelio esančio virš vynmedžių lynų leidžiasi kaimyninės šalies darbininkas su tokiu a la traktoriuku, o paskui lynas jį pamažu traukia aukštyn. Sunerimę klausiame Johannes, kiek per metus žūsta vynuogių rinkėjų, nes patys tikrai nenorėtumėm leistis be apsaugų apačion. Atsakymas, mus nuramina – žūčių nebūna, nes šlaituose pluša tik patyrę darbuotojai. Dėl nedėkingų šiemečių orų vynmedžių žydėjimas vėlavo kone 3 savaites. Bet panašu, kad jei prieš derliaus rinkimą neprasidės lietus, 2013ųjų rezultatas bus išties džiuginantis.

Mums parodo ir itin įdomiai atrodančius vynmedžius. Aukšti vynmedžių kotai ir it krūmai atrodanti lapija. Idėja atsivežta iš Australijos. Šį vynuogyną Selbachai prižiūri laikydamiesi organinės vyndarystės taisyklių. Kadangi saulėkaita ima varginti, šeimininkas pasiūlo grįžti namo ir atsigaivinti vyno taure. Pritariam! Pirmasis į taures keliauja šviežias sausasis kabinett stiliaus vynas iš Graach‘e esančio Domprobst vynuogyno. Gaivu ir labai gardu.

Ragaujamų vynų sirpių vaisių charakteris pamažu vis stiprėja, o vynas saldėja. Itin gerą įspūdį palieka „Alte Reben“ užrašu padabintas 2011ųjų derliaus vynas iš Bernkasteler Badstube vynuogyno. Pasirodo, kad šiam vynui uogos skintos nuo daugiau nei šimtmetį menančių vynuogynų. WOW! Klausiame Johannes, kiek jis turi tokių vynmedžių. Atsakymo tikslumas pribloškia – 1283. Pasirodo, kad beveik visas Selbach-Oster vynas gaminamas uogas skinant nuo itin senų vynmedžių, bet vyndarys vengia tai užrašyti ant etiketės, nes „juk tada kone ant kiekvieno butelio būtų užrašyta alte reben…“.

Saldusis Zeltinger Schlossberg Auslese stiliaus vynas, iš 2009tais metais skintų kilniojo puvinio nepaveiktų uogų turėjo užbaigti mūsų degustaciją. Bet neužbaigė. Johannes iš rūsio grįžta su nediduku butelaičiu. Mūsų akys jau spindi. O kaip jos sužaižaravo, kai pamatėme, užrašą „Zeltinger Himmerleich Eiswein“… Tai neseniai baigęs fermentuotis vynas iš 2012ųjų metų derliaus. Pribloškia gaivios rūgšties ir cukraus balansas. Super. Prie stalo kaip mat susirenka visa Selbachų šeima.

Greitai subėgiojame iki kavamobilio atsinešti savojo deserto. Mikliai paskrebinami trys Creme Brulee. Šypsenos nutvieskia kambarį. Leidžiamės į rūsį, kur ir gaminamas ragautasis vynas. Nedidukas, tvarkingas. Pasirodo, kad per potvynius jį užlieja vanduo. Fermentacijai naudojamos nenaujos didelės ąžuolinės statinės.

Prieš atsisveikindami paklausiame, ar galėtume įsigyti patikusio vyno. Johannes nusišypso ir parodo į jau sudėtus 4 ilgakaklius – „dovanų jums prie vakarienės“. AČIŪ!!! Visgi dar paprašome šeimininko nusileisti į rūsį, mat norime įsigyti „ietimis“ pravardžiuojamų magnum dydžio butelių. Juose vynas išsilaiko ilgiau, nei įprastuose, o ir atkimšti tokį draugų kompanijoje smagiau. Išeiname su plačiomis šypsenomis veiduose ir penkiomis ietimis… Dyyyydelis AČIŪ Selbach‘ų šeimynai už išskirtinį dėmesį ir nuostabias emocijas!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Eurotrip. Iškeliaujame
Eurotrip. Kavamobilis
Eurotrip. Creme Brulee
Eurotrip. Jonas Krafuss
Eurotrip. Alois Lageder
Eurotrip. World Coffee pt1
Eurotrip. World Coffee pt2
Eurotrip. World Coffee pt3
Eurotrip. World Coffee pt4
Eurotrip. Barcelona
Eurotrip. Albet I Noya
Eurotrip. Champagne Moutard
Eurotrip. Buerklin Wolf
–>Eurotrip. Selbach Oster
Eurotrip. Mosel’io šlaituose
Eurotrip. Sepp Moser

Vyninės kieme mus pasitinka nuotaikingasis Britas Tom Benns. Tomas visa Liepos mėnesį atostogauja, bet mielai sutinka popietę praleisti kartu. Tikra atgaiva bendrauti su žmogumi, kai nėra kalbos barjero. O anglišką humorą, kurio jis nestokoja, mūsų kompaniją mėgsta labai. Tomas kaip mat palydi mūsų šutvę iki vyninei priklausančių apartamentų, kuriuose apsistosime dviem naktims.

Kadangi restoranai dar uždaryti prisėdame trumpam svetainėje paskanauti 2012-ųjų Wachenheimer. Pernai prieš pat pradedant rinkti derlių vyninę ištiko tragedija – mirė ilgametis vyndarys Fritz Knorr. Didelė atsakomybė užgulė Fritz‘o mokinio Nicola pečius – dabar jis pagrindinis vyndarys. Įsivaizduokite – viena žymiausių Vokietijos vyninių: vynuoges skina Lenkai, vyną gamina Italas, o parduoda Britas. Ir tai veikia!!!

Su Tomu kartu pasidžiaugiame, kad jaunojo Nicolos (jam vos dvidešimt šešeri) padirbėta išties šauniai. Keliaujame į netoliese esantį restoranėlį. Tomas iškart perspėja, kad jei norime neapsinuodyti, reikės gerti alų, nes restoranams nuomoja patalpas iš kooperatyvo, tad ir vyno sąrašas tik iš kooperatyvo. Šypsomės ir mielai sutinkame, nes jau pasiilgome apynių. Kvietinis puikiai tiko prie šerniuko.

Tomas perspėja, kad miestely prieš atvykstant Lietuviams pakabinamas apie tai pranešantis plakatas su raginimu rakinti dukras namie, tad per šias kelias dienas Wachenheime nerasime jokio vakarėlio. Kvatojamės. Apie tai, kad šis britas mėgsta juodą humorą žinojome anksčiau, tad nesivaržome pažerti keletą stiprių juokelių. Tomas atsako tuo pačiu. Mūsų penkeriukės juokas ima nustelbti prie kito stalo kažką švenčiančią bent dvidešimties vokiečių kompaniją.

Po vakarienės restorano šeimininkas pavaišina pačių darytų vynuogių samagonu. Kvapas nuteikia skeptiškai, bet skonis išties švelnus. Pagirtina. Desertui rikiuojamės prie kavamobilio bagažinės. Laikas Creme Brulee! Britui patiko prancūziškas desertas. Tai paruošiame dar ir jo žmonai bei vaikams. Dėkojame Tomui už svetingumą ir gerą nuotaiką ir atsisveikinę patraukiame namo.

Miego dar nesinori, tad „į trasą“ lekia dar „keli“ Wachenheimerio buteliai. Išsimiegojęs sukertame makaronų su greitai susimeistrautu carbonara padažu ir į vyninę. Mus pasitinka žavi Tomo kolegė Sussana. Aplankome Dr. Buerklin Wolf rūsius. Neblogai. Seno vyno saugykloje raibsta akys nuo matomų saldumynų. O kad taip kokį vieną atkimšus… Kol šiek tiek krapena lietus, naudojamės proga pasinaudoti internetu ir įkelti keletą nuotraukų. Lietus neužilgo liaujasi. Dr. Buerklin Wolf vyninėje dirbama laikantis biodinamikos principų, tad įdomiausia degustacija vyksta vaikštant po vynuogynus su pilna kuprine butelių. Nutariame ir mes nepraleisti tokios progos.

Vyninėje paskanaujame paskutinioji derliaus įžanginius vynus ir į kuprinę pasikrauname atskyrų vynuogynų vyno. Kadangi Tomas atostogauja, o Sussana atsakinga už darbą vyninėje po vynuogynus bandys vedžioti čia jau nesyk lankęsis Petras. Žygiuoja ketveriukė su kuprinėmis ir taurėmis rankose.

Aplankome ir paskanaujame Rachbachel, Goldbachel, Gerumpel ir Bohlig vardais pavadintus vynuogynus. Visi jie gaminti lygiai taip pat, bet skonis išties skirtingas. Pechstein vynuogynas pilnas bazalto, kurį iš aukštai kalne esančio karjero kadaise sutempė vergai, nes už geresnes uogas buvo mokami didesni pinigai. Lipame į Pechsteinkopf. Rodos, kad lipant aukštyn viršūnė vis tolsta ir tolsta. Bazalto karjeras atrodo it milžiniškas krateris. Norėjome viršūnėje esančiame ežeriuke išsimaudyti, bet vanduo labai prižėlė žolių, tad surengiame pietų pikniką.

Nuotaika pakili, tad kamštis lekia ir iš 2008-ųjų Jesuitengarten vynuogyno vyno. Prieš akis iškyla frazė „vynas tai poezija butelyje“… Priėjus Jesuitengarten vynuogyną užspaudžia širdį – jis tuščias. Šiemet po derliaus nuėmimo buvo išrauti visi seni ir ligoti, tad ITIN mažai derliaus duodantys Dr. Buerklin Wolf priklausantys medeliai. Sekantis Jesuitengarten Grand Cru derlius bus tik po kokių 15-20 metų.

Susėdame prieš plyną lauką. Išsipilstome Jesuitengarten likučius. Gedime. Negalime grįžti nepabuvoję viename garsiausių vynuogynų visoje Vokietijoje, kuris vos už kelių žingsnių – Kirchenstuck. Seni vynmedžiai bažnyčios fone. Kelias namo neprailgsta. Vakarienę gaminsime patys. Ant jautienos steiko kvietėme ir Tomą, bet jis pasižadėjęs vakarieniauti pas vyndarį Nicolą namuose, mat atvažiuoja italo mama. Miegot nueiname vėlai.

Po sočių Vokiškų pusryčių dar užsukame į vyninę interneto lašelio. AČIŪ visai nuostabiai Buerklin Wolf komandai ir ypač Tom Benns už svetingumą ir geras emocijas. Keliaujame į Mozelio regioną!

 –> Facebook albumas <–

Turinys:

Eurotrip. Iškeliaujame
Eurotrip. Kavamobilis
Eurotrip. Creme Brulee
Eurotrip. Jonas Krafuss
Eurotrip. Alois Lageder
Eurotrip. World Coffee pt1
Eurotrip. World Coffee pt2
Eurotrip. World Coffee pt3
Eurotrip. World Coffee pt4
Eurotrip. Barcelona
Eurotrip. Albet I Noya
Eurotrip. Champagne Moutard
–>Eurotrip. Buerklin Wolf
Eurotrip. Selbach Oster
Eurotrip. Mosel’io šlaituose
Eurotrip. Sepp Moser

Iki Šampanės beveik 1000km. Pakeliui stebimės Prancūziškumu – iki devynioliktos valandos jokio maisto restoranuose, tad tenkinamės greitu užkandžiu vietinėje Burgundijos regiono kepyklėlėje. Atvykę į Buxueil kaimelį (miestelio jo niekaip nepavadinsi) nesunkiai randame Moutard šeimos šampano namus.

Mus pasitinka gerai nusiteikęs Pascal Robert Wagner. Nors jis kilęs iš Mozelio regiono Vokietijoje, bet myli burgundiškąjį vyną. Ir moka angliškai! Užteko vos poros minučių, kad suprastume, kad mūsų laukia išties smagus šampanu persisunkęs laikas. Pascalis palydi iki šeimai priklausančių apartamentų, kurie patampa mūsų laikinais namais Šampanėje.

Vos įžengus į namus nuplauname kelionės nuovargį gardaus šampano taure. Sužinome, kad kambariai ką tik po remonto ir esame pirmieji naujos svečių priėmimo programos lankytojai. Šeimininkas atsiprašo, kad turi dar kiek apsitvarkyti, tad mes patraukiame apžiūrėti vynuogynų. Gražu.

Svečių priėmimas Moutard namuose visiškai kitoks, nei įprasta Šampanėje – kartu su Pascaliu keliaujam į virtuvę ruošti vakarienės. Tiesa, mes patys pasisiūlėme pagelbėti – įprastai viskuo rūpinasi Pascalis. Neilgai trukus stalą terasoje nukloja paprastas, bet išties neprastas maistas ir butelių armija. Moutard gamina ne tik šampaną – šeimai priklauso nemaži plotai Burgundijoje. Prie užkandžių deriname neputojantį vyną. Šeimininkas susižavėjęs čiupinėja mūsų atsivežtus peilius ir pipirų malūną.

Šnekam, ragaujam, aptarinėjam. Itin įdomu, nes jis dirbęs somelje pas ne vieną kultinį Prancūzijos vyndarį, turėjęs savo vyno parduotuvę, tad labai gerai nusimano apie visą Prancūzijos vyną bei stipriuosius gėrimus. Imant stiprėti vėjui nujaučiame artėjančią liūtį. Persikeliam į vidų. Pasirodo, kad Pascalis- lygiai kaip ir jo bendrapavardis – tiesiog pamišęs dėl muzikos. Groja bosu ir būgnais, dainuoja. Šiuo metu dirba su fusion stiliaus jauna prancūzų grupe. Užgrojus muzikai ir pokšint šampano buteliams nusimetamos visos kaukės – bendraujame laisvai ir itin įdomiai.

Pjaustytų vaisių desertas tiesiog puikiai tinka prie rožinio šampano. Vaišiname mūsų draugą Creme Brulee. Plati šypsena nutvieskia prancūzo veidą. Unikalusis šešių vynuogių šampanas 6 cepages – puiki finalinė nata prieš miegą. Na, tiesa pasakius, ne visai finalinė, nes dar paskanaujam po lašą visų Moutard stipriųjų gėrimų…

Iš ryto vienbalsiai nutariame, kad tai buvo kokybiškiausias miegas visos kelionės metu. Pusryčiams imamės ruošti kavą. Pasirodo ir šioje srityje Pascalis ne naujokas, tad su dideliu susidomėjimu stebi, kaip pasvertos kavos pupelės per kelias sekundes sumalamos prieš pat jas užplikant vandeniu. Kolumbietiškai kavai naudojame Aeropress ir French press įrangą. Įdomu atrasti skirtumus.

Po pusryčių į vyninę! Iš arti apžiūrime daugiau nei tris milijonus brandinamų šampano butelių, stebime kaip vyksta mielių pašalinimo, korekcinio mišinio pylimo ir užkamščiavimo procesai. Darbuotojams turbūt atrodome kaip japonų turistai – visi iki vieno fotografuoja ar filmuoja viską aplink. Bet mes nesigėdijam.

Paskui į distileriją. Moutard šeimai priklausančioje spirito varykloje iš konjako regiono atsivežtuose variniuose puodiniuose induose distiliuojamos visos vynuogių išspaudos atlikusios po šampano gamybos. Laikas tiesiog skrieja.

Kol kraunamės daiktus Pascalis ruošia pietus. Siurprizas – prancūzo rankose sužiba ITIN retas vienintelis pasaulyje šampanas tik iš Arbanne vynuogių. Pascalis su nerimu traukia kamštį, nes ir pats šio vyno vos tik kartą ragavęs.

Ateina pats Francois Moutard, dėkojame jam už svetingumą ir pasineriame į taures. Garduma. Sunku atsisveikinti, bet reikia, nes už keturių valandų jau turime būti Vokietijos Pfalco regione. AČIŪ Moutard šeimai ir Pascal Wagner už nepamatuojamą svetingumą ir nepamirštamas emocijas!

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Eurotrip. Iškeliaujame
Eurotrip. Kavamobilis
Eurotrip. Creme Brulee
Eurotrip. Jonas Krafuss
Eurotrip. Alois Lageder
Eurotrip. World Coffee pt1
Eurotrip. World Coffee pt2
Eurotrip. World Coffee pt3
Eurotrip. World Coffee pt4
Eurotrip. Barcelona
Eurotrip. Albet I Noya
–>Eurotrip. Champagne Moutard
Eurotrip. Buerklin Wolf
Eurotrip. Selbach Oster
Eurotrip. Mosel’io šlaituose
Eurotrip. Sepp Moser

Mus pasitinka Josep Jove – ne kartą Lietuvoje viešėjęs teigimai pamišęs Katalonas. Vos užsimezgus pokalbiui kaip mat sužibo šypsenos visos kompanijos veiduose – Josep šmaikštus. Mūsų gidas paaiškina, kad geram vynui pagaminti pirmiausia reikia gerų uogų. Tad į vynuogyną!

Kad ir kaip mylime kavamobilį, visgi lipame į katalonų džipą. “Barolo boy” pramintam broliui paskiriama vieta bagažinėje ant vyno dėžės, į rankas įduodamas “saugos” diržas ir duodamos instrukcijos pamačius policiją gultis. Į Albet I Noya vynuogynus su įprastu automobiliu niekaip nepapulsi.

Statūs šlaitai, daugiau nei pusę tūkstančio metų menančios iš akmenų sukrautos terasos, ko ne amžių skaičiuojantys Macabeo vynmedžiai. Pastebime vynuogėse krebždantį žmogiuką. Josep paaiškina, kad kai Albet I Noya pirko šį seną vynuogyną, buvęs šeimininkas sutiko jį parduoti tik su sąlyga, kad jam bus leista čia ateiti ir prižiūrėti vynuoges. Tad Kalno viršūnėjė – kokių 75 metų seneliukas alinančiame 32 laipsnių karštyje savo noru skabo vynuogių lapus. Maloniai užspaudžia širdį. Albet I Noya vyninė buvo pirmoji Ispanijoje pradėjusi ekologišką vyndarystę. Ketina imtis ir biodinamikos.

Kitas lankomas vynuogynas – biodinamiškai prižiūrimas El Fanio. Vienas 60-82 metų Xerel-lo vynmedis retai duoda pakankamai derliaus vienam buteliui vyno. Kadangi medeliai nesujungti trelis sistema, o auga kaip krūmai, tai nesunku įsivaizduoti, kaip sudėtinga 40 laipsnių karštyje susilenkus skinti brangias uogas. Nuostaba kelią, kad šio vyno butelis Lietuvoje kainavo vos 33LT. Būtinai įsigysime.

Neužilgo saulėkaita patampa sunkiai pakeliama, tad traukiame atgal į vyninę į vėsius rūsius. Josep noriai aprodė visas kerteles. Itin įdomu buvo ragauti dar neišpilstytą vyną iš statinių. Pradėjome lygindami 2011 metų derliaus Reserva Marti iš Marcel Cadet ir Nadalie statinių. Abu šie statindariai naudoja Prancūziškojo ąžuolo medieną, abi statinės skrudintos vidutiniškai, abejose vynas išbuvo lygiai tiek pat. Tačiau skirtumai akivaizdūs – Marcel Cadet statinėje buvęs vynas pasižymi ryškesniais tamsiųjų uogų kvapais ir švelnesniais taninais. Prieš išpilstant visos statinės būna perragaujamos ir pati „skaniausia“ pasirenkama didesniojo formato buteliams, o likusios sumaišomos tarpusavy įprastų butelių turiniui.

Vaikštome po vyninės rūsį su taurėmis, o šeimininkas su pipete vis traukia vyną. Desertui Josep ištraukia kamštį iš „Belat“ pavadintos statinės. Pasirodo, kad tai unikalios laukinėje Pirėnų kalnų gamtoje išsilaikiusios vynuogės vynas, kuriai pavadinimą suteikė atradėjai – Albet I Noya. Labai retas. Skanaujame. Pirma į galvą šovusi asociacija – Pinot Noir. Švelnus uogų skonis, prieskonių niuansai ir glotnūs taninai. Organoleptiška.

Po degustacijos mūsų draugas iš Katalonijos pakvietė mus į netoliese esantį restoraną pietų. Iš mėlyna žvaigžde pažymėto Cava putojančio vyno magnum butelio lekia kamštis. Stotų petys petin su šampanu. Stalą nukloja įvairūs kataloniški užkandžiai. El Fanio vynas iš aplankyto vynuogyno puikiai tiko prie nedaug apkepto tuno, o prie avienos derinome septynmetį Reserva Marti iš magnum butelio.

Nevyniodami į vatą prisipažįstame susimovę, kad namie netyčia palikome krepšą su šviežiai paruoštais Creme Brulee. Tad užsisakome įvairių desertų. Labiausiai pakeri persikai, skinti netoliese. Sultingi ir itin saldūs. Mums užtenka įžūlumo Jums prasitarti, kad mūsų šios kelionės metu gaminami Creme Brulee yra skanesni, nei ragautas Creme Catalan.

AČIŪ Albet I Noya ir Josep Jove už svetingumą!!!!! Po pietų dar spėjame įšokti į miestelio baseiną. Dvylika valandų prabėgo nepastebimai. Ryt laukia ilgas kelias iki Šampanės, tad skubame namo.

–> Facebook albumas <–

Turinys:

Eurotrip. Iškeliaujame
Eurotrip. Kavamobilis
Eurotrip. Creme Brulee
Eurotrip. Jonas Krafuss
Eurotrip. Alois Lageder
Eurotrip. World Coffee pt1
Eurotrip. World Coffee pt2
Eurotrip. World Coffee pt3
Eurotrip. World Coffee pt4
Eurotrip. Barcelona
–>Eurotrip. Albet I Noya
Eurotrip. Champagne Moutard
Eurotrip. Buerklin Wolf
Eurotrip. Selbach Oster
Eurotrip. Mosel’io šlaituose
Eurotrip. Sepp Moser