Mergų nebuvo
arba kaip gūžtoje nuostabios kompanijos apsupty praūžė pats nuotaikingiausias vakaras ligi šiol.
Skrudinom ėriuko širdies steikus, kepėm beveik 4kg ką tik sugautos lašišos gabalą, virėm airišką kavą. Ir siautėm, siautėm, siautėm… Ir ne, šįkart nebuvo dailaus maisto išdėliojimo bei įmantrių nuotraukų. Paprastai, namudiškai, bet su daug daug smagaus džiaugsmo.
Šeštadienio popietę brolis sulaukia trumpo telefoninio skambučio informuojančio, kad netikėtai gausim lašišos vakarienei ruošti ir kad ją tuoj atveš. Kol brolis tvarkosi po įnirtingo penktadienio, prie gūžtos privažiuoja automobilis ir iš jo išlipa daili moteris. Jos rankoje maišelis. Žvilgsniai susitinka ir nuskamba klausimas, ar tai mes laukėme lašišos. Atsakome teigiamai. Maišelis (tiesa sakant, visas maišas) jau organoleptikų terasoje. Moteris pasako, kad vakare užeis paragauti rezultato ir sėdusi į mašiną nuvažiuoja. Tokia vat mūsų pirmoji pažintis su bene pagrindine šio vakaro kaltininke.
Vėliau paaiškėja, kad Monikos draugė mums lašišą patikėjo su sąlyga, kad parodysime, kaip gardžiai ją paruošti. Lašišos dydis nustebino. Gabalas svėrė apie 4 kilogramus. Jau ėmėmės kompanijos vakarui organizavimo, kai susiprotėjome, kad visgi tokio gabalo lašišos dar niekad nesam kepę. Baisu sugadinti ir sulaužyti duotą pažadą. Skambiname Liutaurui patarimų. Šis sutinka atvažiuoti pagelbėti. Nekantriai laukiame.
Brolis sugalvoja padaryti makaronų ir ima minkyti tešlą. Procesas ilgas – panašu, kad bus pusryčiams. Pamažu renkasi vakaro svečiai. Monika atsiveža kelias ėriuko širdis. Pirminė idėja buvo jas pasitroškinti. Bet kol kas neskubame. Prie kompanijos prisijungia Dovilė su Chill Rider‘ių kompanija. Susipažinome vos prieš dieną, bet atradome išties giminingas sielas. Atvažiuoja ir Liutauras. Iškart imamės lašišos. Atidžiai apžiūrėję gabalą nusprendžiame, kad verta išpjauti du file gabalus ir juos kepti orkaitėje. Tik ne žemoje temperatūroje, kaip dabar itin madinga, o itin aukštoje, kad paviršius apskrustų, o vidus nespėtų perkepti. Keturiomis rankomis mikliai išdarinėjame žuvį ir pusvalandžiui merkiame į sūrimą. Liutauras padeda broliui susitvarkyti su makaronais. Sudedame juos nedidelėmis kupetomis ir apibarstome miltais, kad nesuliptų bedžiūdami. Prie keptos lašišos puikiai tiks bulvių košė, tad užkaičiame bulves virti. Pro duris įžengia lašišą atvežusi moteris. Monika supažindina brolius su Ingrida.
Kol lašiša sūdosi, o orkaitė kaista, imamės širdelių. Visgi sumanome jas kepti it steikus. Prie kepsniukų ruošiame vinegreto padažą iš paprikų, svogūnų, kalendros, balzamikinio acto ir alvuogių aliejaus. Daliname širdis pusiau, atidžiai išpjaustome ir dedam į iki raudonumo įkaitintą keptuvę. Apkepusios mėsos iškart nepjaustome, nes norime, kad ši išliktų sultinga. Vakarėlis pamažu įsisiūbuoja. Skamba laimingų žmonių klegesio ir smagios muzikos sintezė. Kai ant stalo pasirodė lėkštė su širdžių steikiukais niekas ragauti nepuolė – ne dėl maisto čia susirinkom. Bet užteko kažkam pirmam paragauti ir išreikšti savo mintis garsiai – per kelias minutes neliko nė gabalėlio. Nors ne, vieną pakavojome vėluojančiam broliui paskanauti. Šauname žuvį į įkaitusią orkaitę ir smeigiame į centrą termometrą. 
Norime, kad paviršius karamelizuotųsi, o centras įkaistų iki 56 laipsnių temperatūros. Atvažiuoja ir vėluojantis brolis. Irgi giria širdies kepsnį. Matyt išties neblogai gavosi. Kolonėlėms suskambus iki skausmo žinomomis melodijomis pasigirsta ir kompanijos pritarimas. Darosi vis linksmiau. Lašiša mikliai kepa ir neilgai trukus jau garavo ant stalo. Nors tokio dydžio gabalą kepėme pirmą kartą, bet pavyko išties šauniai. Visi, kas spėjo paragauti, gyrė, kad skanu.
Vakarienės pabaigai – siurprizas! Broliai ruošia airiškąją kavą. Karšta kavos su viskiu dalis neįtikėtinai dera su šalta grietinėlės karūna. Abejingų nelieka. Atkakliausi gauna ir po antrą porciją. Pasirodo, kad šiuo „patiekalu“ sugebėjome priblokšti net ir visko mačiusius. Nuoširdžiai džiaugiamės..
Vakarienė baigta, bet tikrai ne vakarėlis. Įsisiūbuoja ne tik dainos, bet ir šokiai. Nuotaika puiki. Smagu matyti tiek laimingų žmonių aplink. Kyla idėja vakarą pratęsti viename iš klubų miesto centre. Taip ir padarome. Į taures liejasi velnio lašai bei šampanas. Smagu. Į gūžtą parsibeldžiame paryčiais.
Tai buvo smagiausias vakaras organoleptikų gūžtoj ligi šiol. Ir tai 100% susirinkusios kompanijos nuopelnas! Tad dyyydėliausias AČIŪ Monikai už tuntą šaunių naujų pažinčių, Ingridai už vakarą iniciavusią lašišą (tikiuosi nenuvylėmė) ir smagų laiką drauge. AČIŪ Dovilei už neužmirštamą šypseną bei neblėstančią energiją, AČIŪ Šarūnui už nuoširdumą ir emocijas, Egidijui už muzikinę dalį, Mariui už pozityvumo pliūpsnį, Jurgiui už įkvėpimą. AČIŪ Liutaurui už neįkainojamus patarimus ir šaunią kompaniją. AČIŪ Nikai už nuoširdumą ir blaivų protą, kai jo labiausiai reikėjo. Ir aišku, AČIŪ broliams! Žinome, kad dar nesyk susitiksime!
P.S. Mergų nebuvo.