Steikas gali būti ir iš žuvies!
Arba kaip kepėme tuno didkepsnius. Pirmadienį brolis penkiaminutei užbėgo į parduotuvę ir netyčiom dirstelėjęs į žuvies skyrių nustėro – gražūs tuno gabalai pūpsojo su prekybine atlaide. Neatsilaikė. Netrukus buvo apsikeista skambučiais ir džiaugsmingai nuspręsta – kepam vakarienei tuno didkepsnius.
Išsyk pradėjome galvoti, kaip gi juos pateikti, mat kai gražu, tai ir valgyti skaniau. No Sugar kavinėje (beje, geriausia kava Lietuvoje, bet apie tai kada kitą kartą) kava pateikiama ant medinių lentelių, gal ir tunui tiktų? Tik iš kur jų 
greitai gaut… Staiga brolis prisiminė, kad turi medinių vyno dėžių, tad stvėrė reples ir atsuktuvą ir ėmėsi darbo. Dar apie valandą truko jų šveitimas ir plovimas, kad tiktų maistui pateikti. Bet gavosi visai smagios „lėkštės“.
Po ilgų svarstymų garnyrui pasirinkome kuskusą su slyvomis ir imbieru. Užbėrėme jį ant gaivių šviežių salotų lapelių ir gavosi gan įdomus „garnyras“. Tuno gabalus aptepėme aliejumi, pabarstėme stambiai maltais juodpipiriais ir druska. Čirškinome ant keptuvės su rantytu dugnu. Trumpai – mielai tą tuną ir nekeptą būtume sudoroję totoriškame pavidale…
Padažą pasirinkome netipišką – trintų močiutės sodo žirnelių piure. Taipogi „lėkštės“ kampe įsitaisė čili pipiro griežinėliai bei trintų salierų užtepuko kauburėlis. Tikėjomės šį kepsnį skanauti kartu su Pinot Noir vynu iš šiaurės Italijos alpėse esančių vynuogynų, tačiau pasitaikė butelis su nežymia kamščio yda. Greituoju stvėrėme Monikos atsineštą El Nido Clio. Tai nuostabus vynas, tačiau per ryškus tunui, tad gavosi maždaug taip – gardžiai suvalgėme vakarienę ir tada kibome į vyno taures. Išties skaniai. Na, bet, teisybės dėlei, tuną nesunku paruošti. Kita vertus, yra tekę mūsų šalyje ragauti tiek prastai paruoštų tuno kepsnių, kad net ir rankos pirštų ima trūkti juos vardijant.
Ilsėdamiesi po gardaus kepsnio sučepsėjome Kim Crawford Pinot Gris butelaitį. Pasiekė žinia, kad neužilgo šio puikaus vaisiais ir gėlėmis kvepiančio vyno nebebus galima įsigyti Lietuvoje. Gaila.
Vakarienę turi vainikuoti desertas. Šįkart jis visiškai improvizuotas, bet išties vykęs. Karamelizavome kriaušės kubelius ir užkepėme juos po sviestinės tešlos „dangteliu“. Vat tokia tai ta organoleptiška pirmadienio vakarienė gavos.