Lietuviškos jautienos steikai

10386822_507306602702325_2995900611403060352_nDraugų tarpe kilo diskusija apie mėsos kokybę ir nuskambėjo nuomonė, kad iš Lietuviškos mėsos nieko išties skanaus nesigauna. Tokia „teorija“ privalo būti paneigta!

Šeštadienį Liutauras pajūrin atvežė 20 dienų brandintos Lietuvoje auginto jaučio išpjovos. O ir gyvulys pasitaikė nemenkas – vien išpjova svėrė 3,2kg. Kategoriškai nesutinkame su Lietuvos žemės ūkio ministerijos tinklapyje pateikiama informacija, kad „Iš penkių riebumo klasių 1 riebumo klasės skerdenos praktiškai neturi riebalinio sluoksnio ir jų kokybė bei kaina bus geresnė, lyginant su kitų riebumo klasių skerdenomis“. 10489941_507306572702328_8237415494150455391_nJuk pati vertingiausia jautiena – būtent ta, itin riebi (tą akivaizdžiai iliustruoja Japonų Wagyu ar Australų Kobe jautienos vaizdeliai bei kainos). Ši nebuvo itin riebi, berods U3 kategorijos, t.y. suaugęs virš 24 mėn bulius, gana raumeningas, vidutinio riebumo. Kodėl tiek daug informacijos apie mėsos tipą ir kilmę? Nes geras steikas įmanomas tik iš itin geros mėsos. O šefo darbas – per daug nemandravojant nesugadinti gardaus gabalėlio. Merkiame visą vakuuminę pakuotę į šiltą vandenį. Taip pakelsime viso gabalėlio temperatūrą iki kokių 30C. O tai leis mėsą kepti trumpai, bet itin aukštoje temperatūroje.

Kol draugai kūreno laužą, mes nupjovėme sušilusios išjovos „galvą“ ir „uodegą“, o likusią dalį supjaustėme vienodo dydžio gabalėliais. Gavosi dešimt vienodų gabalaičių. Tada „uodegą“ perlenkėme pusiau (kad būtų maždaug tokio pat storio, kaip ir „galva“). Visus gabaliukus aprišame virvele – kad išlaikytų vienodą formą. Mėsą gausiai apiberiame rupia druska.

10306455_507306579368994_3621152875247262900_nKadangi veiksmas vyko gamtoj, garnyrą pasirinkome gana paprastą, bet išties gardų – iki galo nesuvirti bulvių gabalėliai su įvairiomis žolelėmis prie mėsos tikrai turi puikiai tikti.

Kai garnyras jau paruoštas, laikas kepti mėsą. Kruopščiai popieriniu rankšluosčiu nusausiname kiekvieną ant grotelių dedamą gabalėlį. Plaukų fenu nuo žarijų nupučiame pelenus ir dedame groteles virš įkaitusių žarijų. Jei atrodo, kad karščio negana, pasitelkiam feną (improvizuotos galingos dumplės) į pagalbą. Siekiame mėsą kepti aukštoje temperatūroje – kad susidarytų Maillard‘o reakcijos plutelė, o centras liktų neperkepęs. Nieko nėra baisiau už puikų gabalą jautienos, kuris neapdairiai visas sukepamas iki pilkumo. Nepraeina nė keletas minučių, o mėsą jau žnyplėmis verčiame ant kito šono.

10514493_507306586035660_715274935564410575_nVos išdalinome lėkštes, ko ne 20ties žmonių kompanija staiga nutilo. Visi buvo susikoncentravę į lėkštės turinį. Panašu, kad pavyko įrodyti, kad ir Lietuviškos mėsos steikas gali būti išties gardus, tik ta mėsa turi būti labai gera, pakankamai riebi. Ir, pageidautina, sausai brandinta, nes tai stipriai sukoncentruoja skonį.

–> Facebook albumas <–